Lanco miestelyje susijungę su savo kolona, toliau keliavome drauge dar dvi dienas. Bet tai buvo jau visai kitokia kelionė.

Visų pirma pačiame Lanco miestelyje bulius Bratkė išvijo iš mokyklos kažkokią tenai vokiečių, karo pabėgėlių, kompaniją, – vietą užleido mum. Vokiečiai pradėjo murmėti:

– Juos esą, grynaveislius vokiečius, anksčiau čionai apsigyvenusius, varai lauk, o vietą užleidi kažkokiem įtartiniem katorgininkam!

– Lauk! – bliovė bulius Bratkė ir vijo vokiečius lauk.

Ir iš viso tą dieną bulius Bratkė stačiai pasiuto: užkaitino jisai miestelio vokiečius virti sriubą, žirnienę ar bulvienę su dešra, – esą jo katorgininkai valgyti nori! Sriubą vokiečiai virė ir nešė, Bratkė visiem katorgininkam dalino. Ir toliau, kai ėjome per vokiškus kaimus, visur gavome sriubos. Bratkė sriubą iš anksto telefonu užusakydavo, vokiečiai jau laukė mūsų ateinant su pilnais bosais.

Pavargėlių Bratkė jau dvi dienos nebešaudė, negalinčius eiti – rekvizuotais vežimais vežė, – tikrai, velniai žino, kas tam buliui Bratkei staiga buvo pasidarę!

Lanco miesto mokykloje Bratkė davė mum šiltą pakūrentą salę, o savo esesininkus sugrūdo į šaltą, nepakurtą. Niršo esesininkai ir keikės, ir movės kelnes šaltam kambary. Į mūsų patalpą atsilankė... Lanco miesto burmistras su savo padėjėju, gražiai pasisveikino ir klausinėjos, ar ko mum netrūkstą, – ar negalįs jis kuo mum padėti?! Ryto metą jis vėl mus labai mandagiai ir bičiuliškai tolimesnėn kelionėn išlydėjo, lyg mes jo svečiai būtume buvę!

Mes nieko nebesuprantame. Čiupinėjame tirdami kits kitą:

– Argi mes iš tikrųjų vėl žmonės pasidarėme? Tai – velnias!

Po Lanco miestelį mūsiškiai maklinėjo, visai nebekreipdami dėmesio į esesininkus ir policiją. Eina kas nori ir kur nori. Mūsiškiai, elgetavimo specialistai, bežiūrint susiuostė su geroku būreliu Lanco vokiškų mergelkų. Atsikvėpti nesuspėjome, kaip jau tempia jos mum sriubą. Prilindo mergelkų pilna salė, – nors vakaruškas kelk. Viena pila savo sriubą, kita – savo, – nebežinai, iš kurios beimti. Tokios nieko sau mergelkos. Maždaug vidutiniškos. Baisiai gaila tiktai, kad mano kojos buvo sutinusios ir temperatūra vis dar laikėsi apie 38, o mano draugui Vytautui buvo 40,5, bet jis vis dar sriubą rijo kaip smakas.

Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, paklusnus avinėlis pasidarė.

– Miuleri, – sakom mes jam, – tą ir tą padaryk. – Miuleris eina ir daro, lyg tai būtų jo tarnybinė pareiga.

– Miuleri, nebūk galvijas, nelįsk, – gausi per snukį!

– Cho-cho-cho! – kriokia Miuleris, – duok tabokos pypkei prisikimšti.

Va, koksai reikalas! Esesininkai tabokos pritrūko. Nebeturi nė šnipšt. O mes dar turime. Esesininkai atsidūrė mūsų rankose!

Patys atsisakydami nuo rūkymo, rūkalus sudėjome į bendrą kasą ir esesininkus paklusnybėje laikome. Niekas jiem patiem neduoda pypkės kimšti. Duodame jiem tabokos žiupsnelį į delną, kad išeitų pusė pypkės. Jie žemai lenkias ir dėkoja. Galima juos dabar keikti, kaip norim, – jie vis tiek patenkinti, – jie bijo kitą kartą tabokos pusei pypkės nebegauti.

Pagaliau atvarė mus į visos kelionės tikslą – į visai nusususį RAD lageriuką Gans, atseit, žąsis. Lageriukas Gansu vadinosi todėl, kad gulėjo šalia to paties vardo kaimo. Ne taip toli nuo jūros, – kokia dvylika kilometrų į pietus nuo žvejų uosto Leba.

Lageriukas buvo visiškai apšepęs. Prisiglaudęs jis buvo aukštokos kalvos šone, iš kitos pusės saugojo jį neišbrendama didžiulė pelkė. Barakai – menkučiai, sukiužę, lyg jie būtų buvę skirti triušiam auginti – ir tai per prasti.

Iš mūsų kolonos pradinio skaičiaus 1.600 vyrų beliko gal vos pusė. Vieni pakeliui išbėgiojo, kitus iššaudė. Bet ir tokiam sumenkėjusiam skaičiui Ganso barakėliuose sutilpti buvo labai sunku. Kamšatis buvo pasiutusi!

Banditų atamanas Francas jau organizuoja pataipas. Užėmė jisai barakėlio visą galą, pastatė sargybą su pagaliais, nieko daugiau tenai neįsileidžia, esą visi kiti galite verstis kaip norit!

Kuo mes prastesni už Francą? Ar nepabandžius ko suorganizuoti?

Kai kurie iš mūsų, dar Štuthofe tebebūdami, jau buvo išverkę iš Majerio savo laikrodžius ir auksines plunksnas, motyvuodami, kad visa jiem tai reikalinga darbo sėkmingumui, – tokiem tikslam Majeris išduodavo kaliniam tokius jų daiktus.

Vienas iš mūsų laikrodžių dabar atsidūrė buliaus Bratkės delne, – Bratkė jį lyg ryte prarijo. Pasiutęs bulius Bratkė virto vėl veršiu žinduoliu. Tuomet rado jisai pačiame lageriūkščio pakraštyje tokią vėjo pašiepiamą būdelę – sandėliuką įrankiam laikyti. Sandėliukas buvo mažutis ir menkas, bet vis dėlto pečių turėjo.

– Še, – sako Bratkė, – čia jum bus patalpa. Visai atskira. Bent niekas neapvogs. Parsineškite šiaudų. Tvarkykitės kaip norite.

Atskirą patalpą, kad ir tokią menkutę, turėti buvo vis dėlto labai didelis daiktas!

Prisinešėm šiaudų. Pasivogėm pusę maišo anglių pečiui kūrenti. Varstotus ir kitus įrengimus pavertėm malkom. Pasikūrėm pečių, – taip malonu šildytis prie jo, ant šiaudų išsitiesus! Visa bėda tiktai, kad nebuvo ko virti. Ničnieko. Niekas nieko nebeturėjo. O lageris – taip pat nieko neturėjo. Nieko nedavė. Gyvenkite kaip norite!