Mūsų bloke gyveno keletas latvių. Ganso lageriuke latvių kalinių buvo gerokas skaičius. Ir esesininkų latvių buvo keliolika. Mūsų bloke gyvena keletas buvusių stambių latvių visuomenės veikėjų.

Šešelga, pats vienas būdamas lietuvis esesininkas, pats vienas visus mus aptarnauja, laksto ir laksto iškišęs liežuvį, ką sugriebdamas tempia ir tempia. O latviai esesininkai – keliolika jų štukų gi buvo! – nė piršto nepajudina, – bendram labui nieko nepadaro!

Mūsų draugai latviai nebeapsikęsdami ima savo tautiečius esesininkus olbyti:

– Atseit, ką gi jūs, vyrai, manote savo panosėj? Tokie dabar laikai, mes pasninku stimpame, o jūs ką gi, vokiečių baudžiauninkai ar kas?

Pagaliau ir latviai nebeiškentė, – nutarė atsirevanšuoti. Tas reikalas buvo juo opesnis, kad bulius Bratkė už perdaug uolius santykius su mumis uždraudė Šešelgai iš lagerio beišeiti ir dar keliom dienom patupdė jį į hauptvachtą. Mum pasidarė visiškai striuka, – pasilikom be ryšių su pasauliu, pasilikome be jokios laukujės paramos.

Kadangi aplink Ganso lagerio didžiąją dalį nebuvo jokios natūralinės tvoros, tai tenai dieną ir naktį buvo sudaroma gyvatvorė iš esesininkų. Dieną retesnė, naktį tankesnė. Naktį gyvatvorininkam stovėti būdavo šalta ir nuobodu, – jie visokių žaidimų prasimanydavo.

Vienas vokietis esesininkas, didelis garbės mėgėjas, įsimanė vidunaktį stovėti baisiai dvokiančioje išvietėje. Ši įstaiga dėl visuotinio vidurių pakrikimo visuomet buvo labai gausiai lankoma. Atbėga, būdavo, vidunaktį koks klipata katorgininkėlis, graibosi patamsyje, kur čia jam greičiau pilietines pareigas atlikti, tuo tarpu iš patamsio jam kažkas – kliopt – per galvą.

– Tu, driskių šlamšte, kodėl kepurės nenusiimi prieš mane?! – šaukia jam vokietis, garbės mėgėjas. Išeinančius iš tos įstaigos jis vėl tokiu pat būdu išlydi, – taip ir vargsta žmogelis tenai per naktį, – vis jam įvairiau. Katorgininkėliai kepurę prieš jį, žinoma, nusiimtų, – suk jį velniai, kur čia prasidėsi su kvailiu, – bet kad gi jo patamsyje nematyti. Šitokioje smarvėje net ir vokiečio esesininko užuosti negalima! Kai tas garbėtroška naktį budėdavo, išvietėj visuomet būdavo linksma...

Vieną naktį, kai gyvatvorę sudarė esesininkai latviai, mūsų bloko latviai su jais susitarė, kad jie juos naktį išleistų iš lagerio. Visuotiniu bloko pritarimu buvo nutarta padaryti naktinė ekspedicija į kaimyno dvarininko sėklinių bulvių kapčių. Žygiui buvo pasiruošta visu rimtumu, lyg į šiaurės polių. Pavyko jisai pusėtinai. Kapčiai buvo gerokai įšalę ir apšalę. O mes neturėjome kirvio ledui prakirsti, – na, naktį kapoti ir pavojinga buvo, vis dėlto triukšmas. Teko ledai nagais draskyti. Daug ledo pirštais nenukrapštysi! Ir naktis buvo labai nerami. Vokiečiai esesininkai su šunimis nuolat valkiojosi ir revolveriais orą gadino. Vis dėlto mūsų ekspedicija grįžo su trimis maišeliais bulvių, – buvo šis tas. Lai gyvuoja Latvija!

Latviai esesininkai ir daugiau pradėjo atnešinėti maisto, bet tiktai savo tautiečiam, – vis dėlto tikri latviai jie buvo. Tiktai nelegalius laiškus išnešdavo iš lagerio visiem lygiai.

Tuo tarpu į Ganso lageriuką buvo atėjusi ir kita, šeštoji, Štuthofo katorgininkų kolona, vadovaujama SS feldfebelio kroato Andrašek, kurį kaliniai dėl jo nepaliaujamo karingo nusistatymo vadindavo maršalu. Juo labiau, kad jis nuolat ir vaikščiodavo su didele lazda, – ne pasiramstymo tikslais.

Baisus demokratas buvo tasai maršalas! Pagaus, būdavo, savo kolonoje kokį alkaną vagilėlį, tuojau išrikiuoja visą savo minią.

– Va, pagavau vagį, – šaukė maršalas, – kas jam daryti?

– Duot jam į kailį! Įkrėsti jam! – šaukia koks mušeikėlė iš kolonos.

Maršalui to ir tereikia. Maršalas pats darbuojasi. Ir lazda muša, ir batais akėja. Pasidarbavęs maršalas šaukia:

– Ar gerai, ar teisingai padaryta?

– Puikiai! Švenčiausia teisybė! – atsako jam kas nors iš minios.

Pabandytų kas kitaip pasakyti! Maršalo lazda dar nesupuvo, – dar yra parako senoje maršalo parakinėje!

Tvatydavo maršalas savo katorgininkus dar šlykščiau negu Bratkė. Bet tvarkos pas jį buvo vis dėlto daugiau. Štai įrodymas:

Maršalo kolona susidėjo iš lenkų ir latvių kalinių. Atėję į Gansą, lenkai atsisakė gyventi po vienu stogu su latviais. Esą, kolonai bevažiuojant traukinėliu iš Štuthofo į Gdanską, toje baisioje spūstyje ir tvankumoje, latviai papiovę ar uždusinę devynias dešimtis lenkų. Latviai atsikeikė, kad tai esanti netiesa. Lenkai esą patys uždusę, o kas ką piovęs – tai dar didelis klausimas. Kaip tenai iš tikrųjų buvo, sunku pasakyti. Valdžia šio įvykio tirti nė nebandė. Kas jai? Devynios dešimtys lavonų iš vežimo – vežimui aiškiai lengviau. Ir šaudyti jų nebereikės... Vienu žodžiu, lenkai, grūmodami visokiais velniais, atsisakė gyventi su latviais po vienu stogu. Ir ką gi maršalas? Jis pasielgė teisingai, jis juos atskyrė. Ir muštis jiem neleido be reikalo. Retkarčiais, žinoma, jis juos suleisdavo iš nuobodumo pasipliekti, bet pats visuomet dalyvaudavo žiūrovų tarpe ir stropiai sekdavo, kad nė viena pusė nebūtų per daug nugalėta. Visuomet prižiūrėdavo, kad mušeikų tarpe kokia neteisybė neatsitiktų. Teisingas buvo žmogus, teisybės mėgėjas, tasai kroatų maršalas!