Lagerio latviai pasižymėjo labai savotišku, retai kur kitur pasitaikančiu būdo bruožu.
Šiaip latviai buvo visi sveiki, gerai subudavoti, gaspadoriškai tvirti vyrai. Pasitaikydavo, žinoma, ir jiem kartais susirgti. Dar Štuthofe tebebūnant. Gauna latvis kokį bronchitėlį ar kokį menkystą gripelį. Kitas dėl to tiktai nusičiaudėtų – ir visa liga būtų baigta. Rusas, pavyzdžiui, net šiltinę lageryje pasigavęs, nuo bet kokios piliulės, būdavo, pagyja. Jam vis tiek būdavo, kokio turinio piliulė praryti, bet tik būtų piliulė! Cinko lašais ar pomada galėjai dėmėtąją šiltinę gydyti – ligonis vis tiek pagytų, – tokie buvo tie lagerio rusai. Latviai gi į ligų reikalą žiūrėjo daug rimčiau. Latvis, gripelyje dasikasęs iki 38 laipsnių šilimos, būdavo, sunkiai atsidūsta ir pareiškia:
– Blogai. Aš dabar mirsiu. Taip maždaug po trijų dienų...
Ir ištesėdavo, žaltys, savo žodį! Kai latvis pasakė: blogai, – tai kad ir kažkokia menkysta jisai sirgtų, vis tiek jisai mirs, nors tu jam šimtus visokių piliulių suvarytum. Stačiai neįmanoma suprasti, kaip jie sugebėdavo duotąjį žodį nustatytu laiku ištesėti! Ir – ištesėdavo. Jei jau latvis pasakė, kad jis mirs – šventa. Jis neapgaus. Mirs kaip reikiant, – juokų nekrės.
Tas pat atsitiko ir mūsų gyvenamajame sandėliuke Ganso lageriūkštyje. Buvo su mumis Rygos universiteto profesorius, pirmojo Latvijos prezidento sūnus, Konstantinas Čakstė. Tvirtas vyras, atletas stačiai. Visuomet geros nuotaikos, mielo būdo, protingas vyras. Labai geras kolega.
Staiga jisai suserga. Temperatūra pakyla iki 38,2 laipsnių.
– Blogai, – sako Konstantinas, – dabar aš mirsiu.
– Na, Konstantinai, kad tu taip neprotingai juokauji!
– Bet aš jum tikrai sakau, kad mirsiu. Po trijų dienų.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip papasakota profesoriaus Konstantino Čakstės mirtis ir laidotuvės? Kodėl draugams svarbu jį palaidoti su pagarba ir ką parodo tolesnis įvykis su auksiniais dantimis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Čakstė, stiprus ir geros nuotaikos vyras, susirgęs pasako, kad mirs po trijų dienų, ir taip įvyksta. Pasakotojas pradeda pusiau juokais, bet baigia liūdnai. Draugai išperka privilegijų, pašarvoja jį, stovi garbės sargyboje, palaidoja ant kalnelio po beržais ir į kapą įdeda butelį su popieriumi, kuriame visi pasirašė. Taip jie grąžina mirusiajam vardą ir orumą, kurių lageris jam neleido turėti. Tuo tarpu valdžiai rūpi tik jo auksiniai dantys, todėl lavonas atkasamas. Scena rodo du priešingus požiūrius į žmogų: kaip į asmenį ir kaip į daiktą.
Rašiniui: Žmogaus vertėDoraIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.