Kas gi juo gali tikėti?! Konstantinas, toks protingas vyras – ir mirs dabar be niekur nieko! Pfui, Konstantinai!
– Žiūrėk, mano draugas Vytautas, – sakau aš Konstantinui, – štai jau trys savaitės guli su temperatūra 40,3 – ir nemiršta. Pypkę be paliovos čiulpia – ir keikias daug biauriau, negu sveikas būdamas...
Konstantinas nepasiduoda įtikinamas. Mirsiąs – ir galas!
Mes su juo ir geruoju kalbame, ir juoktis pradedame, ir į jo sveiką protą apeliuojame, jis gi vis savo ir savo:
– Mirsiu. Tikrai. Po trijų dienų maždaug...
Vakarop jis bando savo žodį pradėti gyvendinti.
Ima sąmonės nustoti. Ir pabunda, ir vėl nustoja. Pabudęs draugam pasakoja savo paskutinę valią testamentinio pobūdžio. Ir vėl jis gula be sąmonės. Nieko nebevalgo, nieko nebesupranta. Per naktį klejoja. Kitą dieną ir naktį jį tampo kažkokios keistos konvulsijos. Veidas persuktas. Rankomis visą laiką apskritimus sukalioja. Kojomis visą laiką mala, lyg jis gulėdamas dviračiu važiuotų. Sąmonės nebeatgauna...
Ir ką gi? Lygiai po trijų dienų Konstantinas mirė – kažkokia keista, nežinoma, nesuprantama liga.
Konstantinui laidoti iš Bratkės išpirkome šiokių tokių privilegijų. Pašarvojome palėpėje tokioje, skersvėjy. Garbės sargyboje stovėjome. Latviai esesininkai ateidami išsitempę stūksojo. Duobę parūpinome ant kalnelio po beržais. Bet grabo – negavome. Reikėjo pasitenkinti tolio lakštu, kažkur nudžiautu. Į duobę paslapčia nuo Bratkės buvo įdėtas butelys su popieriumi, kuriame visi buvo pasirašę, laidoję mūsų mielą Konstantiną.
Po laidotuvių valdžia pasigedo:
– O kurgi Konstantino auksiniai dantys? Nejaugi jūs, šėtonai, su auksiniais dantimis palaidojot?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip papasakota profesoriaus Konstantino Čakstės mirtis ir laidotuvės? Kodėl draugams svarbu jį palaidoti su pagarba ir ką parodo tolesnis įvykis su auksiniais dantimis?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Čakstė, stiprus ir geros nuotaikos vyras, susirgęs pasako, kad mirs po trijų dienų, ir taip įvyksta. Pasakotojas pradeda pusiau juokais, bet baigia liūdnai. Draugai išperka privilegijų, pašarvoja jį, stovi garbės sargyboje, palaidoja ant kalnelio po beržais ir į kapą įdeda butelį su popieriumi, kuriame visi pasirašė. Taip jie grąžina mirusiajam vardą ir orumą, kurių lageris jam neleido turėti. Tuo tarpu valdžiai rūpi tik jo auksiniai dantys, todėl lavonas atkasamas. Scena rodo du priešingus požiūrius į žmogų: kaip į asmenį ir kaip į daiktą.
Rašiniui: Žmogaus vertėDoraIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.