Tiesa, Ganso lageriuke jokių darbų nebuvo. Vien tik tos prakeiktos virtuvės reikalai ir patalpų apkūrenimas. Nugriovėm visus pastatėlius, kuriuose gyvi žmonės negyveno. Numirėliai ir besirengią mirti gali ir skersvėjy naktelę kitą pabūti, – jiems gi vis tiek. Išgriovėm, išplėšėm visas vidujes pertvaras, nudraskėm, kur buvo galima, stogus – viską supleškinom. Paskui stipresnieji gavo vaikščioti į mišką malkų pasipiauti ir parsinešti. Savo barakėliui ir virtuvės reikalam. Tai ir visas buvo darbas. Bet ir jo buvo sočiai. Pajėgesnių, galinčių nueiti į mišką ir piūklą patraukti, buvo nedaug belikę. Visi kiti – tamulinėjo po kiemą it pakvaišę tarakonai. Mėšlyną kapstė, maisto ieškodami. Stovėjo, susiėmę pilvus, eilėmis prie išvietės. Drybsojo susirietę kas pastogėj, kas ant šiaudų kur, kas kieme ant sniego it pajūrio pliaže.

Du kartu per savaitę važiuodavo iš ūkininkų rekvizuotas vežimas į Lauenburgą maisto atsivežti, – esesininkai aiškiai norėjo valgyti. Kuino raumenų surūdiję siūlai jų skilviam netiko.

Reikėjo išrutulioti virtuozišką diplomatinį meistriškumą, kol mūsų bloko atstovas gavo teisės prie tokio vežimo prisiplakti. Visa laimė, kad esesininkam maisto atvežti tą kartą buvo siunčiamas Miuleris, pliurpa tas prakeiktas.

Lauenburge buvo jau košė. Miestas – pilnas prisigrūdęs žmonių, – kas – pėsčias, kas – važiuotas. Vyrai, moterys, vaikai. Su visokiu lobiu ir šlamštu. Vokiškos kariuomenės tačiau kaip ir nėra. Šen ten prakulniuoja koks senis kreivakojis, pravažiuoja sunkvežimis, invalidų prikrautas. Prajoja raitelis, besivedąs keletą alkanų arklių. Pafrontės miestui – kariškos nuotaikos mažoka.