Iš Rytprūsių į Lauenburgo apylinkę buvo privažiavę daug pabėgėlių. Visiem ūkininkam esesininkai buvo įsakę krautis savo mantą į vežimus ir traukti į Vakarus. Kas nenorėjo važiuoti, tą esesininkai vietoj šaudė. Kol Rytprūsių ūkininkai privažiavo iki Lauenburgo, raudonoji armija buvo jau atsidūrusi prie Oderio. Kelias tolimesniam traukimuisi į Vakarus buvo jau atkirstas. Pomeranijos ūkininkai nuo Oderio važiavo jau į Rytus. Rytprūsių ūkininkai traukė į Vakarus, pomeraniečiai – į Rytus. Šios dvi karo tremtinių srovės ėmė susidurti Gdansko–Gdynės srityje. Jos jau buvo susitikusios ir Lauenburgo apylinkėse. Žmonės šiaip dar taip maitojosi, bet arkliai nebuvo kur dėti. Nebuvo kuo jie šerti. Toks karo pabėgėlis iškinko arklį, išveda už vartų ir papliauškina botagu per šonus – atseit, sudieu! Gyvenk, broleli, ir verskis kaip išmanai, – aš jau nebegaliu!

Šitokių arklių benamių Lauenburgo apylinkėse valkiojosi ištisi būriai. Vieną kitą jų pasigaudavo ir Bratkė, lagery paskersdavo savo kaliniam, o valdžiai rašydavo sąskaitą – tiek ir tiek esą jisai už šėmą kuiną sumokėjęs, o už keršą – šitiek...

Va, šitokius arklius palaidūnus laukuose ir gaudė Trečiojo reicho narsūs kareiviai. Gaudė juos, rišo vieną prie kito ir jojo į Lauenburgą.