Tiesa, Ganso lageriuke jokių darbų nebuvo. Vien tik tos prakeiktos virtuvės reikalai ir patalpų apkūrenimas. Nugriovėm visus pastatėlius, kuriuose gyvi žmonės negyveno. Numirėliai ir besirengią mirti gali ir skersvėjy naktelę kitą pabūti, – jiems gi vis tiek. Išgriovėm, išplėšėm visas vidujes pertvaras, nudraskėm, kur buvo galima, stogus – viską supleškinom. Paskui stipresnieji gavo vaikščioti į mišką malkų pasipiauti ir parsinešti. Savo barakėliui ir virtuvės reikalam. Tai ir visas buvo darbas. Bet ir jo buvo sočiai. Pajėgesnių, galinčių nueiti į mišką ir piūklą patraukti, buvo nedaug belikę. Visi kiti – tamulinėjo po kiemą it pakvaišę tarakonai. Mėšlyną kapstė, maisto ieškodami. Stovėjo, susiėmę pilvus, eilėmis prie išvietės. Drybsojo susirietę kas pastogėj, kas ant šiaudų kur, kas kieme ant sniego it pajūrio pliaže.

Du kartu per savaitę važiuodavo iš ūkininkų rekvizuotas vežimas į Lauenburgą maisto atsivežti, – esesininkai aiškiai norėjo valgyti. Kuino raumenų surūdiję siūlai jų skilviam netiko.

Reikėjo išrutulioti virtuozišką diplomatinį meistriškumą, kol mūsų bloko atstovas gavo teisės prie tokio vežimo prisiplakti. Visa laimė, kad esesininkam maisto atvežti tą kartą buvo siunčiamas Miuleris, pliurpa tas prakeiktas.

Lauenburge buvo jau košė. Miestas – pilnas prisigrūdęs žmonių, – kas – pėsčias, kas – važiuotas. Vyrai, moterys, vaikai. Su visokiu lobiu ir šlamštu. Vokiškos kariuomenės tačiau kaip ir nėra. Šen ten prakulniuoja koks senis kreivakojis, pravažiuoja sunkvežimis, invalidų prikrautas. Prajoja raitelis, besivedąs keletą alkanų arklių. Pafrontės miestui – kariškos nuotaikos mažoka.

Iš Rytprūsių į Lauenburgo apylinkę buvo privažiavę daug pabėgėlių. Visiem ūkininkam esesininkai buvo įsakę krautis savo mantą į vežimus ir traukti į Vakarus. Kas nenorėjo važiuoti, tą esesininkai vietoj šaudė. Kol Rytprūsių ūkininkai privažiavo iki Lauenburgo, raudonoji armija buvo jau atsidūrusi prie Oderio. Kelias tolimesniam traukimuisi į Vakarus buvo jau atkirstas. Pomeranijos ūkininkai nuo Oderio važiavo jau į Rytus. Rytprūsių ūkininkai traukė į Vakarus, pomeraniečiai – į Rytus. Šios dvi karo tremtinių srovės ėmė susidurti Gdansko–Gdynės srityje. Jos jau buvo susitikusios ir Lauenburgo apylinkėse. Žmonės šiaip dar taip maitojosi, bet arkliai nebuvo kur dėti. Nebuvo kuo jie šerti. Toks karo pabėgėlis iškinko arklį, išveda už vartų ir papliauškina botagu per šonus – atseit, sudieu! Gyvenk, broleli, ir verskis kaip išmanai, – aš jau nebegaliu!

Šitokių arklių benamių Lauenburgo apylinkėse valkiojosi ištisi būriai. Vieną kitą jų pasigaudavo ir Bratkė, lagery paskersdavo savo kaliniam, o valdžiai rašydavo sąskaitą – tiek ir tiek esą jisai už šėmą kuiną sumokėjęs, o už keršą – šitiek...

Va, šitokius arklius palaidūnus laukuose ir gaudė Trečiojo reicho narsūs kareiviai. Gaudė juos, rišo vieną prie kito ir jojo į Lauenburgą.

Baisiai jau melancholiškai atrodė visa ta kavalerija! Tačiau kitokios nebuvo, kaip ir jokios kitokios kariuomenės Lauenburge tuomet nebuvo. Tenai tiktai visuose skersgatviuose ir visose kryžkelėse stovėjo rudieji nacių partijos pareigūnai, prisisegioję partijos ženklelius, ir gaudė visus vyrus, ypač gi – karo pabėgėlius ir atbėgėlius. Praeina prošal koks uniformuotas vokiečių valdininkas, gelžkelietis ar paštininkas, tuoj rudieji – kapt! – jį už sprando ir veda į šalį, kur jau stovi pagautų vyrų būrys – garsusai folksšturmas. Netrukus jiem visiem, tenai bestovintiem, įduoda po šautuvą ir varo tuojau į pafrontę. Ši mobilizacija vyko tokia tvarka, tarytum ji jau seniai iš anksto buvo numatyta...

Atvykęs į Lauenburgą maisto esesininkam pasiimti, Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, pasitikęs pirmą bobą, bakstelėja jai pirštu:

– Jis esąs atvažiavęs iš lagerio Gans. Su juo važiuojąs dar vienas katorgininkas iš Štuthofo. Geras žmogus. Nevagia ir žmonių nepiauna... Beje, tetulyt, ar nežinai kartais, kur čia esesininkam maistą dalina?

Tetulytė trauko pečiais. Ji, žinoma, nieko nežino.

Susitikęs kitą bobą, trečią, Miuleris vis tą pačią giesmelę pliurpia.

Kol pravažiuosi su tokiu velniu per miestą, visiškai gali padūkti. Mūsų bloko atstovas, kurs nevagia ir žmonių nepiauna, išėjęs iš kantrybės, Miuleriui nieko nesakydamas, šoka iš vežimo ir eina savo keliais. Vos tik jis pralindo į kitą gatvę, tuoj jį rudasai pareigūnas su partijos ženklu – kapt – už sprando:

– Kur, brangusai, taip skubinies? Įdomu, kaip atrodo tavo dokumentėliai?

– Aš jokių dokumentų neturiu, – atsako sulaikytasai.

– A, šitaip! Be dokumentų, brangusis! Gal tamsta būsi tiek malonus trupučiuką pavargti, kol su manimi nueisi į policijos nuovadą?

– Aš niekur neisiu. Aš neturiu laiko.