Bratkė staiga gavo įsakymą iš Majerio: tučtuojau pasiųsti į Lauenburgą iš mūsų bloko du buhalteriu ir vieną sandėlininką prekybininką. Įsakymas skubiai vykdomas. Lydime išvažiuojančius nusiminę. Išvažiuoja gi mūsų patys iškalbingieji elgetavimo meisteriai, patys geriausi organizatoriai, – be jų palikę, mes tikrai pastipsime!

– Citat, broliai, nežliumbkit, – sako jie mum atsisveikindami, – mes jūsų neužmiršime!

Ir tikrai neužmiršo, – kad jie kur sveiki visuomet būtų!

Lauenburgo miestas gyveno paskutiniais gyvybės atsidūksėjimais. Visi norėjo bėgti iš miesto, bėgti nuo besiartinančio fronto, bet niekas nežinojo, kur bėgti. Visos žemiškosios vertybės nustojo savo prasmės, niekas kasdieniniu rytojumi nebesirūpino.

Majeris buvo įsikurdinęs Lauenburge. O Štuthofe vis dar tebesėdėjo komendantas Hopė su Chemnicu. Štuthofo lageris buvo vėl pilnas. Esesininkai suvežė tenai savo brangiausią lobį – kalinius iš Magdeburgo, Torunės, Bydgoščo, Karaliaučiaus ir kitų kalėjimų. Štuthofe vėl buvo daugiau dvylikos tūkstančių kalinių. Lauenburge Majeris turėjo tiktai keletą SS feldfebelių, keliolika SS kareivių ir kelis šimtus kalinių. Vaikščiojantis turtas – nedidoliukas, bet užtat jis turėjo tenai savo žinioje visą iš Štuthofo evakuotą lobį, – ir kalinių, ir privatų esesininkų, ir valdžios. Jo žinioje buvo ir maisto sandėliai.

Kaliniai, dirbę Majerio įstaigose, elgėsi visiškai savarankiškai. Parceliavo jie visą turtą kaip kam patiko, it kiaulės baronkų tešlą. Atvažiavo kartą į Lauenburgą Chemnicas savo evakuotų brangenybių ieškoti. Veikiai surado dėžutę. Puiki dėžutė. Elegantiška, meniška. Paties Juliaus Švarcbarto dirbta, su visokiais sekretais atidaroma ir uždaroma.

Atidaro Chemnicas dėžutę, atvožia, kreivai nusišypso ir sviedžia ją į kampą.

– Scheissel! – prašnypščia Chemnicas, – iš to susijaudinimo daugiau jis nieko nebeiššnypščia.

Šventa teisybė: dėžutė dabar buvo grynas mėšlas – dabar ji buvo tuščia. Tai yra, ne visai tuščia. Skudurų ir plytgalių prigrūsta. Brangenybių – nė kvapo. Nė vienos užklydėlės net per klaidą nepaliko...

Kas pavogė? Niekas nepavogė. Dingo – ir galas. Chemnicas kaltininko nė neieškojo. Puikiai žinojo – neras: meistriškai padaryta!

Taip buvo ir su visais kitais daiktais. Taip buvo ir maisto sandėliuos.

Mūsiškiai, atsidūrę Lauenburge, pateko į gerą katorgininkų kompaniją. Gražiai toji kompanijėlė čionai gyveno. Spirito, užkandžių, rūkalų turėjo sočiai, įsitaisę angliškos medžiagos kostiumus. Turėjo susiorganizavę puikų radijo aparatą, – galėjo klausytis stotis kokias tik norėjo, niekieno nekontroliuojami.

Iš tų sandėlių draugai ėmė ir mus aprūpinti. Tik transportas, žinoma, buvo labai keblus. Labai daug kyšių reikėjo duoti nepasotinamiem esesininkam. Laimė dar, kad tiem kyšiam medžiagą laisvai buvo galima imti iš valdžios sandėlių. Bent pusę siunčiamo mum lobio kiti esesininkai, kyšio negavę, mum dar pavogdavo. Ir vis dėlto šis tas ir mum dar likdavo. Tiek likdavo, kad aš, keturias savaites išsivoliojęs ant šiaudų palei pečių, nebegalėjęs atsikelti, dabar jau ir per kiemą galėjau laisvai pereiti. Net pasivaikščioti kokį pusvalandį jau sugebėdavau!

Tuo tarpu pačiame lageryje nuotaika darėsi vis nervingesnė.

Tolumoj nuolat girdėjosi sprogimai. Lėktuvai nuolat čiužinėjo padangėje, – net visiškai neaukštai ties lageriu. Gdynėje, esančioje už šešių dešimčių kilometrų, nuolat naktimis buvo ruošiama įspūdinga iliuminacija su labai įtikinamais paspraginimais. Drebėjo, atrodo, ne tik mūsų barakėliai, bet ir žemė.

Vieną rytą atjoja į lagerį vokiečių karininkas. Tučtuojau įsakoma mūsų klipatom klipatėlėm lipti į kalną apkasų kasti. Apkasus kasė ant pačios kalno briaunos, – vokiečiai rengės kautynėm.

– Po velnių gi! Jeigu jie čia susikibs, iš mūsų barakėlių, prie kalno prisiplojusių, nė šipulėlių neliks! Kas mūsų kaulelius besurankios? Išeina visiškai nekoks reikalas...

Patrankų šūviai dunda vis arčiau ir arčiau. Iš klausos atrodo, jie visiškai arti: va, ten, už miškelio, jie pyškinasi...

Bulius Bratkė virto dūkstančiu vilku. Dieną ir naktį siunčia vieną pasiuntinį paskui kitą į Lauenburgą, – telefonas jau nebeveikia, – prašydamas instrukcijų ir leidimo evakuotis iš Ganso, bet visi pasiuntiniai grįžta tuščiomis rankomis: Majeris nepagaunamas, o daugiau niekas nieko nežino, kas veikti. Vilkas Bratkė nebekalba. Vilkas Bratkė su krauju pasruvusiomis raudonomis akimis įnirtusiai urzgia ir dantis rodo.

Kovo 10 dieną, pietų metu staiga pradėjo degti kaimyninis miestelis, esąs ant kalnelio už kokių penkių, šešių kilometrų, – per plyną pelkę gerai matyti.

Dega ir pliaukši, – pliaukši ir dega! Tai šen, tai ten. Staiga, kur buvę – kur nebuvę, keleliu per kemsyną ėmė riedėti dideli juodi kamuoliai.

Rieda, ir žagsi, ir dūmais biaurojasi...

Tankai, tankai! Po velnių, tankai!