– Scheissel! – prašnypščia Chemnicas, – iš to susijaudinimo daugiau jis nieko nebeiššnypščia.

Šventa teisybė: dėžutė dabar buvo grynas mėšlas – dabar ji buvo tuščia. Tai yra, ne visai tuščia. Skudurų ir plytgalių prigrūsta. Brangenybių – nė kvapo. Nė vienos užklydėlės net per klaidą nepaliko...

Kas pavogė? Niekas nepavogė. Dingo – ir galas. Chemnicas kaltininko nė neieškojo. Puikiai žinojo – neras: meistriškai padaryta!

Taip buvo ir su visais kitais daiktais. Taip buvo ir maisto sandėliuos.

Mūsiškiai, atsidūrę Lauenburge, pateko į gerą katorgininkų kompaniją. Gražiai toji kompanijėlė čionai gyveno. Spirito, užkandžių, rūkalų turėjo sočiai, įsitaisę angliškos medžiagos kostiumus. Turėjo susiorganizavę puikų radijo aparatą, – galėjo klausytis stotis kokias tik norėjo, niekieno nekontroliuojami.

Iš tų sandėlių draugai ėmė ir mus aprūpinti. Tik transportas, žinoma, buvo labai keblus. Labai daug kyšių reikėjo duoti nepasotinamiem esesininkam. Laimė dar, kad tiem kyšiam medžiagą laisvai buvo galima imti iš valdžios sandėlių. Bent pusę siunčiamo mum lobio kiti esesininkai, kyšio negavę, mum dar pavogdavo. Ir vis dėlto šis tas ir mum dar likdavo. Tiek likdavo, kad aš, keturias savaites išsivoliojęs ant šiaudų palei pečių, nebegalėjęs atsikelti, dabar jau ir per kiemą galėjau laisvai pereiti. Net pasivaikščioti kokį pusvalandį jau sugebėdavau!

Tuo tarpu pačiame lageryje nuotaika darėsi vis nervingesnė.

Tolumoj nuolat girdėjosi sprogimai. Lėktuvai nuolat čiužinėjo padangėje, – net visiškai neaukštai ties lageriu. Gdynėje, esančioje už šešių dešimčių kilometrų, nuolat naktimis buvo ruošiama įspūdinga iliuminacija su labai įtikinamais paspraginimais. Drebėjo, atrodo, ne tik mūsų barakėliai, bet ir žemė.

Vieną rytą atjoja į lagerį vokiečių karininkas. Tučtuojau įsakoma mūsų klipatom klipatėlėm lipti į kalną apkasų kasti. Apkasus kasė ant pačios kalno briaunos, – vokiečiai rengės kautynėm.

– Po velnių gi! Jeigu jie čia susikibs, iš mūsų barakėlių, prie kalno prisiplojusių, nė šipulėlių neliks! Kas mūsų kaulelius besurankios? Išeina visiškai nekoks reikalas...

Patrankų šūviai dunda vis arčiau ir arčiau. Iš klausos atrodo, jie visiškai arti: va, ten, už miškelio, jie pyškinasi...

Bulius Bratkė virto dūkstančiu vilku. Dieną ir naktį siunčia vieną pasiuntinį paskui kitą į Lauenburgą, – telefonas jau nebeveikia, – prašydamas instrukcijų ir leidimo evakuotis iš Ganso, bet visi pasiuntiniai grįžta tuščiomis rankomis: Majeris nepagaunamas, o daugiau niekas nieko nežino, kas veikti. Vilkas Bratkė nebekalba. Vilkas Bratkė su krauju pasruvusiomis raudonomis akimis įnirtusiai urzgia ir dantis rodo.

Kovo 10 dieną, pietų metu staiga pradėjo degti kaimyninis miestelis, esąs ant kalnelio už kokių penkių, šešių kilometrų, – per plyną pelkę gerai matyti.

Dega ir pliaukši, – pliaukši ir dega! Tai šen, tai ten. Staiga, kur buvę – kur nebuvę, keleliu per kemsyną ėmė riedėti dideli juodi kamuoliai.

Rieda, ir žagsi, ir dūmais biaurojasi...

Tankai, tankai! Po velnių, tankai!

LX. Baisioji naktelė

Subirzgėjus tankam už keturių kilometrų nuo lagerio, vilkas Bratkė garvežimiu virto. Sušvilpė, sumaurojo, ūkčioti ėmė.

– Ūk-čiank, ūk-čiank, ūūūk-čiank, – girdėjosi iš Bratkės pusės.

Kas gyvas – tučtuojau į gretas! Kas jau miręs ar besirengia mirti, tas galįs ir lageryje pasilikti. Visi kiti – marš! Tuojau!

Sustojome visi, kas galėjo pastovėti. Per tą skubą nė susivokti nebebuvo galima, su kuo geriau dėtis – gyvaisiais ar numirėliais – bandyti eiti, ar pasilikti lageriūkštyje numirėlio teisėmis? Juo labiau, kad kalno briaunoje buvo išskaptuoti apkasai, – nežinia buvo, ar jie čia pešis, ar apkasuose žiurkes maudys. Jei pešis – lageriūkščio aiškiai neliks. Lageriūkštyje nėra jokio kelmo, po kuriuo galėtum palįsti. Todėl, kas galėjo pastovėti, – stojo į gretas. Nežinia gi, ką ir ligoniam Bratkė išeidamas padarys!

Tuo tarpu Bratkė per tą skubą ir suskaičiuoti užmiršo, kiek ligonių su numirėliais pasilieka, ir kiek gyvų jis dar turėjo. Tiktai tojo, kuris jau vieną kartą atsistojo, nieku būdu nebeišleido iš rikiuotės. Patsai gi Bratkė pasikinkė į vežimėlį laukuose pagautą kuiną, kuris teoretiškai turėjo mūsų sriuboje sušusti, – dabar jis turėjo tempti Bratkės ir kitų žymesnių esesininkų daiktus, į vežimėlį sukrautus.

Bratkei davus komandą, kad, kai jis gulsiąs į sniegą, ir mes visi gultumėm, išlingavom pro vartus. Sugužėjome į siaurą vingiuotą vieškelėlį tarpukalnėj, paslinkome juo aukštyn, – ir mes pūkšnojančių tankų jau nebematėme, ir jie mūsų jau nebegalėjo matyti.

Kalnagūbryje prilingavome Ganso kaimą, – tą patį, kurio gyventojai laikė mus banditais ir jokio reikalo nenorėjo su mumis turėti, – kur gyveno ir ūkininkas pirklys, mus taip gražiai apmovęs.