Vieną rytą atjoja į lagerį vokiečių karininkas. Tučtuojau įsakoma mūsų klipatom klipatėlėm lipti į kalną apkasų kasti. Apkasus kasė ant pačios kalno briaunos, – vokiečiai rengės kautynėm.

– Po velnių gi! Jeigu jie čia susikibs, iš mūsų barakėlių, prie kalno prisiplojusių, nė šipulėlių neliks! Kas mūsų kaulelius besurankios? Išeina visiškai nekoks reikalas...

Patrankų šūviai dunda vis arčiau ir arčiau. Iš klausos atrodo, jie visiškai arti: va, ten, už miškelio, jie pyškinasi...

Bulius Bratkė virto dūkstančiu vilku. Dieną ir naktį siunčia vieną pasiuntinį paskui kitą į Lauenburgą, – telefonas jau nebeveikia, – prašydamas instrukcijų ir leidimo evakuotis iš Ganso, bet visi pasiuntiniai grįžta tuščiomis rankomis: Majeris nepagaunamas, o daugiau niekas nieko nežino, kas veikti. Vilkas Bratkė nebekalba. Vilkas Bratkė su krauju pasruvusiomis raudonomis akimis įnirtusiai urzgia ir dantis rodo.

Kovo 10 dieną, pietų metu staiga pradėjo degti kaimyninis miestelis, esąs ant kalnelio už kokių penkių, šešių kilometrų, – per plyną pelkę gerai matyti.

Dega ir pliaukši, – pliaukši ir dega! Tai šen, tai ten. Staiga, kur buvę – kur nebuvę, keleliu per kemsyną ėmė riedėti dideli juodi kamuoliai.

Rieda, ir žagsi, ir dūmais biaurojasi...

Tankai, tankai! Po velnių, tankai!

LX. Baisioji naktelė

Subirzgėjus tankam už keturių kilometrų nuo lagerio, vilkas Bratkė garvežimiu virto. Sušvilpė, sumaurojo, ūkčioti ėmė.

– Ūk-čiank, ūk-čiank, ūūūk-čiank, – girdėjosi iš Bratkės pusės.

Kas gyvas – tučtuojau į gretas! Kas jau miręs ar besirengia mirti, tas galįs ir lageryje pasilikti. Visi kiti – marš! Tuojau!

Sustojome visi, kas galėjo pastovėti. Per tą skubą nė susivokti nebebuvo galima, su kuo geriau dėtis – gyvaisiais ar numirėliais – bandyti eiti, ar pasilikti lageriūkštyje numirėlio teisėmis? Juo labiau, kad kalno briaunoje buvo išskaptuoti apkasai, – nežinia buvo, ar jie čia pešis, ar apkasuose žiurkes maudys. Jei pešis – lageriūkščio aiškiai neliks. Lageriūkštyje nėra jokio kelmo, po kuriuo galėtum palįsti. Todėl, kas galėjo pastovėti, – stojo į gretas. Nežinia gi, ką ir ligoniam Bratkė išeidamas padarys!

Tuo tarpu Bratkė per tą skubą ir suskaičiuoti užmiršo, kiek ligonių su numirėliais pasilieka, ir kiek gyvų jis dar turėjo. Tiktai tojo, kuris jau vieną kartą atsistojo, nieku būdu nebeišleido iš rikiuotės. Patsai gi Bratkė pasikinkė į vežimėlį laukuose pagautą kuiną, kuris teoretiškai turėjo mūsų sriuboje sušusti, – dabar jis turėjo tempti Bratkės ir kitų žymesnių esesininkų daiktus, į vežimėlį sukrautus.

Bratkei davus komandą, kad, kai jis gulsiąs į sniegą, ir mes visi gultumėm, išlingavom pro vartus. Sugužėjome į siaurą vingiuotą vieškelėlį tarpukalnėj, paslinkome juo aukštyn, – ir mes pūkšnojančių tankų jau nebematėme, ir jie mūsų jau nebegalėjo matyti.

Kalnagūbryje prilingavome Ganso kaimą, – tą patį, kurio gyventojai laikė mus banditais ir jokio reikalo nenorėjo su mumis turėti, – kur gyveno ir ūkininkas pirklys, mus taip gražiai apmovęs.

Įžingsniuojant į kaimą, vidukelėj stovi, tartum koks įžymus SS pareigūnas, toks storas, didelis, riebus, labai komiškai apsirengęs veislinis avinas: pusė vilnų jam buvo nukirpta, pusė – palikta.

– Neeeee! – sušuko avinas, apžiūrėjęs mūsų koloną, ir nudūmė per tvorą.

Toliau slankiojo it dvasios be vietos avelių būriai, – mekekena nieko nesuprasdamos avytės ir uodegomis mataruoja. Vištos raičiojasi po tvoras, gaidžio nebeklauso. Kiaulės, labai rimtos ir susirūpinusios, kucena nuo vienos trobos į kitą, it šnipai profesionalai kažką šniaukščia ir uosto, – viena kitai grimstelėja į šoną, sužviegia ir vėl paskubomis kucena toliau. Kiemuose ar gatvėse patvoriais stovi susikaupusios karvės. Toks pasiilgimas jų akyse, tokia neišbrendama melancholija, kad net graudu į jas žiūrėti.

Žmogaus tačiau visame kaime – nė vieno. Kad nors kokia bobutėlė šimtametė pasitaikytų, vis dėlto gal širdis kiek atlėgtų: žinia gi, moterys – geriausias vaistas nuo visokių širdies ligų ir liūdnų apsidūmojimų... Bet ir bobutėlės suskretusios – ir tos nėra. Argi ir jos visos bus išėjusios į folksšturmą? Oi-oi! Tai šit iš kur toji pasibaisėtina karvių melancholija!

Per suverstų patižusių velėnų lauką nubridome į mišką, kur, radę kelelį, kalneliais pakalnėlėmis nulingavome toliau. Už miško – laukas, už lauko – vėl miškas, vėl laukas...

Traukiam link miestelio Lanz, kuriame prieš penkias savaites nakvojome ir taip gražiai su vokiečiukėmis šnekučiavome. Iš tenai dar dešimt kilometrų – ir bus Lauenburgas patsai.