Tamsieji kamuoliai – tankai pasiliko kažkur toli, už kalnelių ir miškų, gal jie kur kitur nušlepsėjo, – ir aido jų jau seniai nebegirdėti. Aplinkui tylu, ramu, tarytum jokio karo niekur nė būti nebuvo. Retkarčiais reginį šiek tiek paįvairina nušautų katorgininkų lavonai bei sutinkami esesininkų vyrai, besivarą keliolika sunykusių katorgininkų. Kur jie juos ėmė, kur jie juos varo – kas juos supaisys. Varo ir tiek. O gal, pasinaudodami katorgininkų varymo priedanga, skuta toliau nuo centrų, kad patys lengviau galėtų pasprukti kur į mišką ar į rūsį?
Marholcas! Štai Marholcas! Tas nepalyginamasai šaulys meisteris, pakeliui pats vienas nudėjęs apie tris šimtus kalinių iš mūsų kolonos! Dabar jis linksmas. Dabar jis pokštus krečia.
Pasigavo jisai lauke bebraidžiojantį mizantropą, kuiną tokį palšą, užsirito ant jo ir joja. Be pavadžio, be apinasrio...
Kuino būta apsigimusio fatalisto – jam buvo visa vis tiek pat. Marholcas ragina jį, vytine šonus tvatija, abiem batais paslėpsnius tarkuoja... Kuinas į tai nekreipia jokio dėmesio. Eina jisai nukabinęs galvą, kartą nustatyto žingsnio nė sprindžiui nepakeisdamas.
– Kuo aš blogesnis už Napoleoną! – pakaruokliškai juokauja Marholcas.
– O! Tu dabar tikras fiureris! – atsiliepia jam kažkas iš minios.
– Heil Hitler! – prideda kažkoks galvažudys.
Visa kolona prunkščia.
– Raitosios SS gvardijos maršalas! – vis pikčiau šaiposi sverdukuliuojanti minia.
Pasekdami Marholco pavyzdžiu, ir apsukresnieji kaliniai ėmė gaudyti kuinus. Štai joja jau banditų atamanas Francas su savo mokiniais, joja blokavas, buvęs pabėgėlis, joja Ganso lagerio virtuvės kapas kišenvagis Šimšiak...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip LX skyriuje parodomas Reicho žlugimas? Ką atskleidžia pasakotojo pastaba, kad Bratkė „šventai buvo įsitikinęs, kad mes neturėjome jokių jausmų“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Žlugimas rodomas per groteską: tuščias kaimas su sutrikusiais gyvuliais, budelis Marholcas, jojantis ant kuino, kalinių pašaipos („tikras fiureris“, „Heil Hitler!“), kareiviai, kurie neišduoda bėglių. Bratkė, kuris dar neseniai šaudė pavargėlius, skundžiasi kaliniams, kad nežino, kas su jo šeima, tarsi jie patys dvejus metus nebūtų ilgėjęsi savųjų. Pasakotojas daro išvadą, kad Bratkė nelaikė kalinių jaučiančiais žmonėmis: tai ta pati nužmoginimo mintis, kurią knyga atskleidžia nuo pradžios. Skyriuje yra ir draugų pagalba bei vyšnių vizija, rodanti, kaip arti mirties atsidūrė pasakotojas.
Rašiniui: Žmogaus vertėIronijaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.