Dievų miškas402 psl. · apie 5 min.
LX. Baisioji naktelė98% kūrinio
402 psl.

Nakčia kelionė pasunkėjo. Pakilome į kalnelį, patekome į mišką, patekome vėl į pusnynus.

Pilni keliai žmonių. Pėsčių, važiuotų, su visokiais vežimais. Važiuoja į visas puses, – nežinia, kas kur nuo ko bėga. Į visas puses dūksta karo mašinos. Sunkvežimiai. Kulkosvaidžiai. Patrankos. Tankai. Kad jie, velniai, nors į vieną pusę važiuotų! Dabar gi – į priešingas vis dumia. Eiti baisiai sunku. Vis pusnyne ir pusnyne...

Tos kojos, kojos! Pakeli nuo žemės – ir taip nesinori ji atgal benuleisti! Šiaip – dar nieko sau būtų. Tik kai nuleidi koją ant žemės – rodos, visi kaulai subraška, ir seilės bliaukte bliaukia.

Ties Gdyne danguje prasivėrė pragaro vartai. Žvengia pasispardydami lėktuvai. Paleistos bombos krisdamos spiegia ir, susidūrusios su žeme, taip bimbtelėja, kad užpustytas vieškelėlis dreba. Raudoni volai švystelėja į padangę, atskridęs sprogimo aidas kažkokiu būgnu užkemša ausis. Birbia, žagsi Gdynės priešlėktuvinės patrankos, šimtai raudonų muilo gabalėlių padangėje žiežirbomis ištrykšta, plonyčiu dūmų šydu savo raudoną nekaltybę pridengdami. Visa tai susilieja į kažkokį spiegiantį, staugiantį, dunksintį raudoną marmeladą, kuriuo kažin koks pamišėlis nutepnojo suskilusius skliautus. Pro tą marmeladą retkarčiais sumirksi kokia nusigandusi žvaigždelė, sučiaupsi it žuvelė, iš vandens galvą iškišusi, – ir vėl smunka atgal, slėptis už vaiskaus debesėlio.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip LX skyriuje parodomas Reicho žlugimas? Ką atskleidžia pasakotojo pastaba, kad Bratkė „šventai buvo įsitikinęs, kad mes neturėjome jokių jausmų“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Žlugimas rodomas per groteską: tuščias kaimas su sutrikusiais gyvuliais, budelis Marholcas, jojantis ant kuino, kalinių pašaipos („tikras fiureris“, „Heil Hitler!“), kareiviai, kurie neišduoda bėglių. Bratkė, kuris dar neseniai šaudė pavargėlius, skundžiasi kaliniams, kad nežino, kas su jo šeima, tarsi jie patys dvejus metus nebūtų ilgėjęsi savųjų. Pasakotojas daro išvadą, kad Bratkė nelaikė kalinių jaučiančiais žmonėmis: tai ta pati nužmoginimo mintis, kurią knyga atskleidžia nuo pradžios. Skyriuje yra ir draugų pagalba bei vyšnių vizija, rodanti, kaip arti mirties atsidūrė pasakotojas.

Rašiniui: Žmogaus vertėIronijaIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.