Nieko nepadarysi, reikia eiti. Man į sniegą gulti jau nebesinori. Stengiuosi stačias stovėti. Stengiuosi žingsniuoti, bet man tai labai sunkiai vyksta, – tuoj griūvu į šalį kaip avižų pėdas. Aš nebesapnuoju, aš – pilnoj sąmonėj, bet kojom nieko nebegaliu padaryti. Daugiausia, ką aš galiu padaryti – ir darau be atvangos – sniegą ryju. Draugai pasivaduodami tempia mane...

Įeinant į Godentovo kaimą, sutinkame Štuthofo katorgininkių, žydžių būrį. Kokius du ar tris šimtus. Jos dirbo Lauenburge. Vakarėjant valdžia jas pasišaukė ir pasakė:

– Lauenburge jūs nebereikalingos. Eikite sau, kur norite...

Dokumento jokio nedavė, ir jokio maisto, – tik šiaip sau ėmė ir išvarė iš lagerio. Tad jos ir ėjo dabar visu būriu, be jokių palydovų, nakvynės ieškoti į tą patį Lancą, iš kurio mes tik dabar atėjome, tenai nakvynės negavę...

Mūsų buliui Bratkei taip pat pasidarė aišku, kad ir mum į Lauenburgą nebėra ko eiti: jei jau žydes išvijo lauk – tai, matyti, valdžios popieriai visiškai prasti tenai.