Aš jau nebegaliu pasikelti. Per naktį nuo šalčio ir lietaus mano kojos pasidarė visiškai nebesukalbamos. Guliu patvory – ir tiek: kas man kita beliko daryti?

Bratkė, pasikinkęs savo kuiną į vežimą su daiktais, rikiuoja katorgininkų koloną tolimesnei eisenai nežinoma kryptimi, nežinomu tikslu. Pasilikti gulint patvory – gana prastoka nuotaika.

Visų pirma, gali pats Bratkė išeidamas nušauti, – jis gi nuolat tai darydavo, – ir dabar su revolveriu rankoje girtas valkiojosi po kiemą. Antra, grafo dvaro kiemas buvo pačioje dviejų plentų sankryžoje, – atrodė, čia kautynės bus neišvengiamos, o tuomet gi ir mane su visa tvora skystu vėdaru pavers!

Per visokius tarpininkus prašau buliaus Bratkės, kad jis priimtų mane į savo vežimą ir bent porą kilometrų pavėžėtų toliau nuo plento. Ten jis galėtų išmesti mane pirmame pasitaikiusiame kaimely bet kuriam patvory. Bet Bratkė buvo nesukalbamas. Bratkė apie tai ir girdėti nenorėjo. Vaikščiojo jis su revolveriu rankoje ir maurote maurojo.

Ir gerai išėjo, kad jis manęs į vežimą nepriėmė, – tą paskutinę dieną jis visus pavargėlius ir atsilikėlius be atodairos šaudė, – žinoma, ir mane tuomet būtų nukepęs. Man tiktai buvo galvosūkis, ar nenudės jisai manęs kartais patvory begulint, – kaipgi jis taip ims ir paliks gyvą katorgininką? Tačiau jis į mane nekreipė jokio dėmesio, matyt, buvo įsitikinęs, kad aš vis tiek nusprogsiu. Tos pat nuomonės, matyti, buvo ir mano draugai, vengdami į mano pusę pažvelgti, kad aš ko nors iš jų neimčiau prašyti. Pagelbėti jie man vis tiek niekuo negalėjo. Jie patys buvo alkani, išvargę, nusivarę, – jiem jų pačių gyvybės reikalas buvo visiškai neaiškus. Vienas kitas tiktai man iš tolo linktelėjo. Esą sudieu. Esą iki pasimatymo... Pas Abraomą, – nepridėjo, bet visi aiškiai taip manė. Tiktai vienas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, pribėgo prie manęs, apkabino, išbučiavo...

– Esą pas Abraomą patekęs, gal aš ir už jį užtarsiąs žodelį. Kad ir bambizas, vis dėlto esą ne toks jau blogas pilietis buvęs...

– O! – sakau, – mielas bičiuli, jei aš turėčiau tokią dūšią kaip tu, ir aš sutikčiau būti bambizas...

Šešelga man atnešė pasėmęs iš šulinio vandens katilėlį, – atseit, atliko paskutinį patarnavimą. Daugiau jis nieko jau nebeturėjo, bet man nieko daugiau ir nebereikėjo. Vanduo – vis dėlto ne purvinas sniegas!

Išėjo, išlingavo kolona, esesininkų apstota, šunų palydima.

Vis dėlto, po velnių, buvo labai ir labai vidutiniška savijauta pasilikti vienam gulėti patvory ant sniego, susimaišiusio su purvynu.

Visas šlapias. Paeiti, pasikelti negaliu. Visiem svetimas. Niekam nereikalingas. Svetimoje vietoje, kuri gal tučtuojau virs kautynių lauku. Bet kokios pagalbos nėr iš kur laukti... Bene jau tikrai teks su Abraomu apie bambiziškus reikalus kalbėti?..