Jis su jais pavarė suktą politiką. Jis dėstė jiem, esą dėl nesveikatos atsilikę nuo kolonos, bet baisiai norime ją pavyti. Ar žandarai kartais nebūtų tokie geri – neduotų mum priemonių kolonai pavyti, kad mes vėl galėtumėm tapti padorūs katorgininkai? Žandarai mūsų norą įvertino. Jie ėmė kalbinti vieną pabėgėlių vežimą, kitą, kad mus priimtų ir pavėžėtų ta linkme, kuria nuėjo mūsų kolona.
Niekas nesutinka. Žandarai pasiunčia Griunvaldą velniop. Jie laiko dabar neturį tokiem niekam. Griunvaldas pats galįs derėtis, kad taip nori.
Griunvaldas deras. Griunvaldas riejas, – jis baisiai norįs būti paklusnus valdžiai ir padorus katorgininkas!
Bėgliai nepasiduoda Griunvaldo įkalbinėjimam. Jie nežiną, kuria linkme dar patys važiuosią. Jie nežiną, kur ir Bratkė su kolona nuėjo. Griunvaldas apie kolonos nužygiavimo linkmę žino dar mažiau. Maždaug jūros, arba Gdynės, arba Gdansko linkmen turėtų būti, bet kas juos gali žinoti! Derybos neduoda vaisių.
Siunčiame Griunvaldą dar kartą derėtis su žandarais, – neišleisti jų iš akių. Grįžta Griunvaldas itin susirūpinęs. Žandarai jam pasisakė gavę įsakymą per dvidešimt minučių pasitraukti iš Godentovo.
Kaip nors dar tas dvidešimt minučių ištvėrus – ir būsime išgelbėti! Kur dingti tai dvidešimčiai minučių?!
Tačiau žandarai, pasirodė, tarnybiniu atžvilgiu buvo labai stropūs. Gavę įsakymą, jie dvidešimt minučių nelaukė, – jie tučtuojau išgaravo iš dvaro.
– Mes jau laisvi! – šaukia Griunvaldas pasistypinėdamas, net jam pilvas kliuksi.
Grafo salėje surastais šluotkočiais pasiramstydami, šiaip taip nuslinkome į mažą kambarėlį prie virtuvės, taip pat buvusį šiaudais išklotą. Čia – vienas nedidelis langas ir mūrinės sienos – gana storos. Kas bus – kas nebus, bet čia kiek saugiau.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip baigiasi „Dievų miškas“? Kodėl išlaisvinimas aprašytas taip santūriai ir ką reiškia pasikartojantys žodžiai „Mes jau keturi, – et! netrauks perkūnas!“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pasakotojas, nebegalintis paeiti, paliekamas patvoryje. Draugai atsisveikina, Jonas iš Biržų jį išbučiuoja, o pasakotojas atsako, kad sutiktų būti bambizas, jei turėtų tokią dūšią. Prie jo prišliaužia dar trys palikti kaliniai, ir pasakotojas pakartoja beveik tuos pačius žodžius, kuriuos sakė pirmąją naktį gestapo rūsyje: ratas užsidaro, ir žmogų palaiko tai, kad jis nebe vienas. Išlaisvinimas aprašytas keliais trumpais sakiniais ir baigiamas daugtaškiu. „Mes jau laisvi!“ šūkteli tik Griunvaldas, o pasakotojas nieko neapibendrina. Galima skaityti, kad jis nežino, kas laukia toliau, o Lietuvai Raudonosios armijos atėjimas reiškė ir naują okupaciją.
Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.