Liūdnomis akimis pažvairavęs į savo klumpes, glaudžiuosi ir aš į eilę. Glaudžiuos ir kalenu dantimis, – ką gi kita veiksi nekalenęs? Bebarškinant dantimis, praslenka valanda, praslenka antra...
– Tfu, po velnių! – nebežinai žmogus, kuriais žodžiais reikėtų keiktis, kad širdžiai būtų lengviau, – juk visi plaučių uždegimu nusprogsime!
Beveik tris valandas šitokia tvarka prasmurgsojus skersvėjy, pradėjo po kelis mūsiškių varyti į būdą, panašią į baraką, vadinamą Bekleidungskammer – apsivilkimo užkaboris. Šitoje skylėje dalino kaliniam apsivilkimą. Čia pakeitė ir mano klumpes, – kad ant kojos lįstų. Išdavė po skylėtą medvilninį plonučiuką puloveriuką, mėlynruožį katorgininkų švarkutį ir tokias pat kelnes, medvilnines su mediena, nudriskusias ir purvinas. Davė tokios pat medžiagos dryžuotą purviną blyną, panašų į beretę, kuris laikosi tik ant paties viršugalvio. Tai – ir visas apsivilkimas kovo mėnesiui, kada dar buvo visiškai neblogos šalnos. Davė dar du pailgu drobės gabalėliu, kuriuose buvo išmuštas mūsų gautasai eilinis numeris ir raudonas trikampis, – įsakė prisisiūti: vieną – ant krūtinės kairėje pusėje, kitą – ant kelnių kiškos ties šlaunies viduriu.
Šitaip aprengtus nuvarė mus į gyvenamą baraką, – į II-rą bloką.
Šio bloko viršininkas buvo kalinys vokietis Eseris [Esser], kriminalistas, mušeika, lagerin patekęs už įvairias žudynes, – ne vieną žmogžudystę buvo jisai laisvėje įvykdęs. Tai buvo vyriausias antrojo bloko šeimininkas. Jo padėjėjas buvo bloko raštvedys Toni Fabro, padūkęs tirolietis, nešiojęs politinio kalinio ženklą, išsibastęs po įvairius lagerius bene vienuolika metų ir niekam nesisekęs, už ką jis į lagerį pateko.
Gyvenamasai barakas paprastai susidėdavo iš trijų dalių: Tagesraum – buveinė dienos metu, Schlafraum – miegamasai ir prausykla.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip per vieną dieną laisvi inteligentai tampa „katorgininkais“? Ką reiškia ironiškas posakis „pilnateisiai lagerio piliečiai“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pirtyje iš jų atima daiktus, drabužius ir plaukus. Paskui liepia prisisiūti numerius ir moko maršo, štilštando ir kepurių nusiėmimo. Kiekvienas žingsnis atima dalį žmogaus tapatybės ir orumo. Posakis „pilnateisiai lagerio piliečiai“ yra ironiškas: jie neturi jokių teisių, o jų pilietybę sudaro tik dryžiai ir numeris. Toni Fabro patarimas „likviduoti praeitį“ parodo, ko siekia sistema: kad inteligentas nustotų būti savimi.
Rašiniui: Žmogaus vertėLaisvėIronija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.