Dievų miškas61-63 psl. · apie 5 min.
XI. Žingsniu per galvas15% kūrinio
61 psl.

Numirė naktį koks gyvenimu nusivylėlis, – negi gulėsi toliau, lavoną apsikabinęs! Tokiu atveju numirėlio kaimynas pasirūpina savo pastangomis numirėlį į koridorių ištempti, – išmetus numirėlį, bent tai nakčiai miegoti laisviau pasidaro. Žinoma, numirėlio kaimynui pasitaikydavo kartais patamsy ir suklysti. Į koridorių kartais buvo išmetamas ir koks apalpėlis arba aiškiai tebealsuojąs koks paliegėlis, kuriam netrukus vis tiek būtų reikėję mirti. Koridoriuje šiokius neva numirėlius pribaigdavo nakties šaltis ir besibrukančių praustis klumpės. Kitas gi numirėlis koridoriaus vėsiame ore atsigaivelėdavo, kartais net atgal miegoti bandydavo grįžti. Šiaip ar taip, bet numirėlių per naktį koridoriuje prisirinkdavo apsčiai – penketas, dešimts, dvylika...

Besibrukantiem į prausyklą ir iš jos buvo ko knapsėti ir keiktis!

Teisybę pasakius, į prausyklą brautis nebuvo ir ko!

Prausykloje vandenėliu zirzė vos keli čiaupeliai, lašnodami ir visai sustodami, o norinčiųjų nusiprausti buvo keli šimtai. Gausi nusiprausti ar negausi, tai dar klausimas, o per žandą ar į sprandą – tai jau tikrai gausi.

Prausykloje erzelis – neaprėpiamas. Vieną valdžia muša už tai, kad jis, bandydamas praustis, nenusivilko švarkpalaikio ir nepakabino ant gembės; kitą muša už tai, kad jis – ir nusivilko, ir pasikabino... Pasikabino švarką, kurį kažkas nudžiovė. Buvo švarkas – nebėr švarko!

Už pavogtą švarką reikia gi kas nors mušti, – kam, po velnių, būtų valdžia, jei už vagystę nieko nemuštų! Pagal senus papročius reikėtų mušti tasai, kuris pavogė, bet surask tu tokį šėtoną staugiančioj minioj!

62 psl.

Vagiui skirtąją porciją turi atsiimti tasai, kuriam pavogė. Be to, jam tai pamoka, kad pats jisai žinotų ir kitam pasakytų: lagery skųstis niekuo niekam negalima. Pavogė tau švarką – vok kitam, bet nesiskųsk. Beieškodamas teisybės, geriausiu atveju gausi per marmuzę, bet gali būti ir daug blogiau. Katorgininkas privalo sau vinimi įsikalti į kaktą: lageryje visuomet kaltas yra nuskriaustasis, o ne skriaudėjas.

Pagaliau ne ką pelnė ir tieji, kuriem pavyko prisiplakti prie ašarojančio čiaupo.

Veidą šiaip taip susišlapinai, bet kuo gi nusišluostysi? Rankšluosčių nėra. Rankšluostis – neleistinas, rankšluostis – draudžiamas daiktas. Nemažiau draudžiamos ir nosinės, – savąsias tau atėmė, o lagerinių neduoda. Šluostykis kad nori kelnėmis ar klumpėmis, jei jų pernakt dar kas nenudžiovė. Su šlapiu veidu išgrūs tave į lauką – plynu ledeliu apaugsi.

Ne, – nėra kvailių kitą kartą bandyti praustis!

Ir vis dėlto tokių kvailių nuolat atsirasdavo...

XII. Numirėliška dalia

63 psl.

– Ei, jūs tenai! Profesoriai, advokatai, kunigai, prokurorai! – šaukia į mus bloko raštvedys, padūkęs tirolietis Toni Fabro, kad net jam seilės per žandus bliaukia, – ei, jūs, šuns uodegos inteligentija, stokite čia, patvory, dešinėj!

Stojame mes jam čia, patvory, dešinėj. Dar šiek tiek pasibiaurojęs, liežuviu ir visom keturiom pamataravęs, sako jis mum:

– Ei, jūs, kiauliasnukiai, marš numirėlių nešt. Iš bloko, iš koridoriaus į ligoninę. Prie ligoninės paguldyt. Žiūrėkit man, kad nepamestumėt. Iš snukių jum košę padarysiu!

Ką gi, einame tų numirėlių žiūrėti. Brrrr... Vis dėlto! Kaipgi čia dabar. Poetas, lyrikas – ir lavonus tampyk!

– Na, na, maitos vaikai, nesivaipykite! Greičiau, driskių išvažos! – putoja padūkęs tirolietis Toni Fabro, – nėr čia ko! Po mėnesio ir jūs būsite tokie pat!

– Gal ir tiesą sako tasai padūkęs tirolietis Toni Fabro, perkūnas jį žino, – atsidūsti patylomis ir imi graibyti numirėlio koją.

– Kaipgi čia dabar nešti, – neišmanai, – toks baisus tasai numirėlis, pamėlynavęs, pajuodęs... Ir balti gyvulėliai, matyti, nesuspėję laiku pas kitus pabėgti, skuta kruta drabužių paviršiuje mažais būreliais, nelyginant avytės, pikto šuns išgąsdintos.

Pagaliau, vėzdu per šonus paraginti, kimbame į tuos numirėlius, nelyginant tarakonai į košelieną. Kaip kam pasitaikė. Vieni geriau įsitaisė. Į vieną kibo keturiese: po vyrą į kojas ir rankas – ir numirėlis plaukte plaukia, žemės užpakaliu beveik nesiekdamas. Kartais per kokį klanelį ir pašliaužia trupučiuką, – tokia jau numirėliška dalia, – ar jam ne vis tiek? Šiandie jį dar keturiese tempia, rytoj mane gal už vienos kojos nučiunčins, – dėl tokių niekaniekių numirėliui nėra ko įsižeidinėti.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip aprašyta scena su „numirėliais“ prie ligoninės? Kur pasakotojo ironija nutrūksta ir ką reiškia karti pastaba apie knygas, kuriose rašyta apie artimo meilę?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pradžioje pasakotojas juokauja: Jonas bara „numirėlį“, kad šis dūsauja, o numeriai ant kūnų primena siuntinius. Tačiau kai pusgyviai bando šliaužti, tonas pasikeičia. Atsiranda mažybiniai žodžiai (motulė, tėviškėlė) ir pagarba žmogui, kuris lyg „dar labai svarbių reikalų turėtų pasauly“. Pastaba apie knygas, kuriose rašyta apie artimo meilę, karti: „Neverta jos skaityti!“ Humanizmo žodžiai lageryje nieko neapsaugo. Jaučiamas ir bejėgiškumas: pasakotojui nejauku ir šalia tokių „numirėlių“ būti, ir nuo jų atsitraukti, bet padėti jis negali, o galiausiai jį su Jonu nuo ten nuvaro lazda.

Rašiniui: Žmogaus vertėIronija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.