– Ei, jūs tenai! Profesoriai, advokatai, kunigai, prokurorai! – šaukia į mus bloko raštvedys, padūkęs tirolietis Toni Fabro, kad net jam seilės per žandus bliaukia, – ei, jūs, šuns uodegos inteligentija, stokite čia, patvory, dešinėj!
Stojame mes jam čia, patvory, dešinėj. Dar šiek tiek pasibiaurojęs, liežuviu ir visom keturiom pamataravęs, sako jis mum:
– Ei, jūs, kiauliasnukiai, marš numirėlių nešt. Iš bloko, iš koridoriaus į ligoninę. Prie ligoninės paguldyt. Žiūrėkit man, kad nepamestumėt. Iš snukių jum košę padarysiu!
Ką gi, einame tų numirėlių žiūrėti. Brrrr... Vis dėlto! Kaipgi čia dabar. Poetas, lyrikas – ir lavonus tampyk!
– Na, na, maitos vaikai, nesivaipykite! Greičiau, driskių išvažos! – putoja padūkęs tirolietis Toni Fabro, – nėr čia ko! Po mėnesio ir jūs būsite tokie pat!
– Gal ir tiesą sako tasai padūkęs tirolietis Toni Fabro, perkūnas jį žino, – atsidūsti patylomis ir imi graibyti numirėlio koją.
– Kaipgi čia dabar nešti, – neišmanai, – toks baisus tasai numirėlis, pamėlynavęs, pajuodęs... Ir balti gyvulėliai, matyti, nesuspėję laiku pas kitus pabėgti, skuta kruta drabužių paviršiuje mažais būreliais, nelyginant avytės, pikto šuns išgąsdintos.
Pagaliau, vėzdu per šonus paraginti, kimbame į tuos numirėlius, nelyginant tarakonai į košelieną. Kaip kam pasitaikė. Vieni geriau įsitaisė. Į vieną kibo keturiese: po vyrą į kojas ir rankas – ir numirėlis plaukte plaukia, žemės užpakaliu beveik nesiekdamas. Kartais per kokį klanelį ir pašliaužia trupučiuką, – tokia jau numirėliška dalia, – ar jam ne vis tiek? Šiandie jį dar keturiese tempia, rytoj mane gal už vienos kojos nučiunčins, – dėl tokių niekaniekių numirėliui nėra ko įsižeidinėti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip aprašyta scena su „numirėliais“ prie ligoninės? Kur pasakotojo ironija nutrūksta ir ką reiškia karti pastaba apie knygas, kuriose rašyta apie artimo meilę?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pradžioje pasakotojas juokauja: Jonas bara „numirėlį“, kad šis dūsauja, o numeriai ant kūnų primena siuntinius. Tačiau kai pusgyviai bando šliaužti, tonas pasikeičia. Atsiranda mažybiniai žodžiai (motulė, tėviškėlė) ir pagarba žmogui, kuris lyg „dar labai svarbių reikalų turėtų pasauly“. Pastaba apie knygas, kuriose rašyta apie artimo meilę, karti: „Neverta jos skaityti!“ Humanizmo žodžiai lageryje nieko neapsaugo. Jaučiamas ir bejėgiškumas: pasakotojui nejauku ir šalia tokių „numirėlių“ būti, ir nuo jų atsitraukti, bet padėti jis negali, o galiausiai jį su Jonu nuo ten nuvaro lazda.
Rašiniui: Žmogaus vertėIronija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.