Dievų miškas65 psl. · apie 5 min.
XII. Numirėliška dalia16% kūrinio
65 psl.

Palikę numirėlius, nuleidę galvas, nukulniavome mudu su bičiuliu Jonu savo pareigų eiti ir laukti, kada ir mum ateis eilė atsigulti prie ligoninės ant sniego. Vis dėlto kažkokios rakštys po dūšią braido, šitokiu būdu paliekant sėdinčius ir mirksinčius numirėlius. Bet ką tu žmogus padarysi dabar?

Radę nuošalesnę vietelę už barako, pasislėpėme ir spoksome, ką tie mūsų numirėliai toliau darys.

Nepataisomi vargšeliai!

Kitas, gal jaunas dieneles prisiminęs, motulę, ar tėviškėlę, pasikelti, atsistoti nebepajėgdamas, ėmė ropoti, šliaužti per kiemą. Tyliai, sukandęs dantis, tarytum jam niekas neskaudėtų, nedejuodamas, – tarytum naktį koridoriuje jis nebūtų buvęs mindžiotas, – tarytum jis dar labai svarbių reikalų turėtų pasauly!

Pagal tą pavyzdį pasijudino iš vietos antras, trečias...

Kad ir numirėliai, vis dėlto norėtų dar pagyventi!

Apie artimo meilę, apie humaniškumą buvo kadaise daug knygų prirašyta... Et tuščia, jų! Neverta jos skaityti!

Mudviem su bičiuliu Jonu, bambizu nuo Biržų, plaukai lyg elektros srovėn pateko.

– Gi tu, Viešpatie su žaliais batviniais, – nutęsė jisai nustebęs. Padoriau nusikeikti ir jis nebegalėjo.

Staiga iš ligoninės durų iššoko velnias. Faktas. Tikras velnias, nors visiškai į modernišką žmogų panašus, su balta prijuoste per visą pilvą. Pamatęs šliaužiančius numirėlius, pragariškai, kaip vieni velniai temoka, nusikeikė. Pagaudamas už kojų, veikiai jisai sutampė nepaklusnius numirėlius atgal į krūvą. Atitempė, eilėsna suguldė, batu šonkaulius ir pakaušius aptvarkė, numerius ant pilvų patikrino. Patenkintas savo darbu, pažvelgė į juos. Tikrai, darbo vaisiai puikūs buvo. Nė vienas numirėlis daugiau nebejudėjo, nebemirksėjo, nebežiopčiojo.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip aprašyta scena su „numirėliais“ prie ligoninės? Kur pasakotojo ironija nutrūksta ir ką reiškia karti pastaba apie knygas, kuriose rašyta apie artimo meilę?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pradžioje pasakotojas juokauja: Jonas bara „numirėlį“, kad šis dūsauja, o numeriai ant kūnų primena siuntinius. Tačiau kai pusgyviai bando šliaužti, tonas pasikeičia. Atsiranda mažybiniai žodžiai (motulė, tėviškėlė) ir pagarba žmogui, kuris lyg „dar labai svarbių reikalų turėtų pasauly“. Pastaba apie knygas, kuriose rašyta apie artimo meilę, karti: „Neverta jos skaityti!“ Humanizmo žodžiai lageryje nieko neapsaugo. Jaučiamas ir bejėgiškumas: pasakotojui nejauku ir šalia tokių „numirėlių“ būti, ir nuo jų atsitraukti, bet padėti jis negali, o galiausiai jį su Jonu nuo ten nuvaro lazda.

Rašiniui: Žmogaus vertėIronija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.