Važiuoti reikia atvirame sunkvežimy, be jokio apsiausto, su sudriskusiu, be pamušalo, vasariniu švarkpalaikiu, su lopsančiom it šunų dalytosiom ir nepasidalytom kelnėm.
Važiuoti reikia iki Gdansko keturios dešimtys penki kilometrai ir už Gdansko dar dvidešimt ar daugiau, persikeliant keltu per abidvi didžiules Vyslos šakas. Kelionės tikslas – pasiimti iš tenai plytų. Prisikrauti sunkvežimis ir grįžti atgal. Visą dieną nevalgius, net be lageriškų pietų.
Važiuotojai – šlapi iki paskutinio siūlelio, vėjo iki kaulų perpučiami, pamėlynavę, sustirę, sustingę.
Vieni dar bando dantimis kalenti, tik nieko gera jiem iš tų pastangų nebeišeina – dantis į dantį nebepataiko. Kiti gi jau šiaip sau užsimerkę, prasižioję ant plikų plytų barška it pūzdrai kokie. Atrodo jie taip, kad jau dabar būtų galima drąsiai jiem pieštuku ant pilvo numeris rašyti.
Taip, didžią tiesą skelbė talentingasai galvažudys Zauteris:
– Die Arbeit macht das Leben süss!
XVI. Wacek Kozłowski
Maždaug po dviejų savaičių mes buvome į inteligentus jau visiškai nebepanašūs. Aš su savo ūgiu 1,90 m nuo 96 kilogramų svorio nuvažiavau iki 67 kilogramų. Kiti iš mūsų vaikščiojo jau su praskeltomis galvomis, sutinusiomis blauzdomis, žaizdotomis šlaunimis, nuo mušimų pamėlynavusia nugara, nuolat spingsinčiomis nuo antausių ausimis, suraižytais veidais. Kojos visų buvo žaizdotos, kruvinos. Retas kuris vaikščiojo be pakeltos temperatūros.
Buvome jau įsigyvenę katorgininkai, utėlių nugraužti ir išmokę keiktis ne blogiau už senąją gvardiją. Tuomet pradėjo mus skirstyti į pastovias darbo komandas, – į nuolatinį darbą.
Dviem iš mūsų jau pirmomis dienomis laimė šyptelėjo – pateko buhalteriais ir skaičiuotojais į įstaigų raštines, kitu du – po dešimties dienų, – jie buvo išgelbėti jau. Ir tai dar ne visai. Vieną iš jų po mėnesio, baigiantį gyti iš dėmėtosios šiltinės, ligoninėje užmušė su taburete.
Visi kiti liko juodadarbiai. Kas pateko į plytų fabriką, kas – akmenų skaldyti, kas – prie tiesiamo plento su „tačka“ žemių vežioti, kas – griovių kasti, kas – prie statybos žvyro ir plytų nešioti. Šiuose ir panašiuose darbuose buvo visi lygūs – ir profesoriai, ir rašytojai, ir kunigai, ir gydytojai, ir teisininkai...
Tuo pat metu mus gana iškilmingai iš II-jo bloko perkėlė gyventi į šeštąjį, kurio viršininkas buvo Vacekas Kozlovskis [Wacek Kozłowski], lagerio garsenybė ir pažiba, o raštvedys – Karaliaučiaus pirklys juvelyras Hansas Zengeris [Hans Saenger], susipykęs su gestapininku dėl kažkokio žiedo ir už tai atsidūręs lageryje ir gavęs net žalią trikampį – profesionalo kriminalisto ženklą, pavadintas Berufsverbrecher.
Šeštajame bloke mum, kaip įsisenėjusiem katorgininkam, davė vietos jau miegamajame ruime, kuris buvo sausakimšai prikimštas lovų.
Kiekviena lova, 80 centimetrų pločio, turėjo tris aukštus. Kiekviename aukšte gulėjo po du žmones. Kartais tenai turėdavo sutilpti trys, keturi, net penki. Dažniausia gi gulėdavo po du.
Kiekvienoje lovoje buvo čiužinys ir mažas čiužinėlis, drožlių prikimštas, pagalviui. Buvo tenai dar nepastovus, besikaitaliojantis, niekuomet neaprėžtas blusų ir utėlių kiekis, kaip atrodė, nuolat augantis. Ir dvi antklodės buvo! Tai buvo jau be galo didelis daiktas!
Patekę į šitokias lovas, pasijutome lyg garbingi lagerio piliečiai, lygiateisiai su tais, kurie muša. Juo labiau, kad mus, jau suspėjusius sugulti be jokių kelnių, tučtuojau pašaukė į dienos ruimą, kur mūsų jau laukė Vacekas Kozlovskis ir patsai pirmas lagerio seniūnas, Arno Lėmanas, – tas pats, kuris pirmą naktį, vos mum atvykus į lagerį, išvadino mus senais kupranugariais ir pradėjo mušti su pagaliu.
Arno Lėmanas tuojau padalino mum po cigaretę, pasakė prakalbą apie reikalingumą gyventi lageryje visiems vienybingai, nes čia esą visi kaliniai lygūs. Be to dar, jis esąs girdėjęs, kad mes atsivežę daug pinigų, kurie esą dabar deponuoti ir gulį raštinėje be jokios naudos. Todėl jis kviečiąs mus paaukoti, kiek kas galįs, katorgininkų orkestrui – instrumentam pirkti. Tučtuojau atsiradęs orkestro dirigentas, iš profesijos – barzdaskutys, išdėstė mum aiškiai ir įtikinamai visą muzikos būtinumo reikalą. Arno Lėmanas padalino mum dar po cigaretę. Mes ėmėm pasirašinėti aukas – kas 50 RMarkių, kas 100, kas – net iki 200 prisivarė. Drauge pasakė mum pamokslą ir patsai Vacekas Kozlovskis.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokią funkciją skyriuje atlieka prižiūrėtojo Zauterio kartojamas šūkis „Die Arbeit macht das Leben süss!“ („Darbas daro gyvenimą saldų!“)?
Rašiniui: IronijaDarbasValdžia
2. Koks žmogus yra bloko viršininkas Vacius Kozlovskis? Ką parodo scena su jaunu ukrainiečiu, kurį jis pirma žada globoti, o paskui sumuša?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vacius yra „mušeika-specialistas, budelis-mėgėjas“: jis muša iš malonumo, išranda žeminimo būdų ir savo noru imasi darbo, kurio atsisako net lagerio budeliai. Kartu jis sentimentalus: girtas gieda lenkų patriotines giesmes, ašaroja, vaišina jaunuolį pyragu ir žada jį globoti. Kai jaunuolis atsisako mušti kitą kalinį, nes šis jam nieko bloga nepadarė, Vacius įsiunta ir jį prikulia. Scena rodo, kad Vaciaus gerumas tėra valdžios žaidimas, o jaunuolio atsisakymas yra tikras orumas.
Rašiniui: Žmogaus vertėDoraValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.