Vacius pro lovas nusibraškino kažkur į kambario galą. Patamsy surado, pažadino, ištempė iš lovos vieną kalinį, – jauną, gražų bernelį, ukrainietį nuo Lvovo. Vienmarškinį atsivedė prie durų. Baisiai Vaciui pagailo to bernelio. Ašarodamas glaudžia jis jį prie savo krūtinės:
– Toks tu jaunas ir į tokį lagerį, į tokį pragarą patekai! Kas iš tavęs, vargšeli, beliks! Bet aš tave globosiu! Aš tave išgelbėsiu. Aš tave išsaugosiu! Še, atnešiau tau pyrago. Va, čia dar kumpio yra. Ir saldainių dar...
Visi gulėdami pavydime tam berneliui, – kurgi: tokia laimė! Pyragas, kumpis, – oho! Kad ir sekasi, žvirbliagalviui tokiam!
O bernelis – kad valgo, kad purkoja!
Vienas kalinys, gal alkano pavydo nebesuvaldydamas, sumanė naktiniais reikalais pasivaikščioti. Reikia jam eiti pro Vacių su tuo laimingiausiuoju berneliu.
– Duok jam į snukį, – sako Vacius berneliui, – ko jis čia valkiojas naktį!
Bernelis neatkreipė dėmesio į Vaciaus žodžius. Vacius supyko:
– Negirdėjai, maita, sakiau, kad duotum jam į snukį?!
– Kaip aš jį mušiu? Jis nieko bloga... man nepadarė!
– Ne tavo reikalas. Sakau, duok – tai ir duok!
– Kad jo jau nebėra... Nežinau, kas buvo...
– O! Tai tu šitoks! – staiga įsiuto Vacius, – tai tu šitaip manęs klausai? Aš tau saldainį daviau, o tu taip man atsidėkoji?! Mano pyragą ryji, o įsakymų nepildai?! Tai tu šitoks?.. Aš tau...
Besikarščiuodamas Vacius dar labiau supyko, – jam jau savęs paties pagailo. Jis ėmė kulti tą bernužėlį neklaužadą. Ir taip prikūlė jis tą vargšelį, kad šis, bliaudamas ir staugdamas, vos į savo guolį įsirepečkino.
Kas teisybė – tai teisybė: Vaciaus nervai buvo visiškai sukirmiję.
Mes, apsigyvenę Vaciaus vadovaujamame bloke, buvome atiduoti neaprėžtai jo valiai ir nuožiūrai. Valiai ir nuožiūrai Vaciaus, lietuviškai dainavusio:
Mano rankos nepapeiksi:
Kai suduosiu – nusibaigsi!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks žmogus yra bloko viršininkas Vacius Kozlovskis? Ką parodo scena su jaunu ukrainiečiu, kurį jis pirma žada globoti, o paskui sumuša?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vacius yra „mušeika-specialistas, budelis-mėgėjas“: jis muša iš malonumo, išranda žeminimo būdų ir savo noru imasi darbo, kurio atsisako net lagerio budeliai. Kartu jis sentimentalus: girtas gieda lenkų patriotines giesmes, ašaroja, vaišina jaunuolį pyragu ir žada jį globoti. Kai jaunuolis atsisako mušti kitą kalinį, nes šis jam nieko bloga nepadarė, Vacius įsiunta ir jį prikulia. Scena rodo, kad Vaciaus gerumas tėra valdžios žaidimas, o jaunuolio atsisakymas yra tikras orumas.
Rašiniui: Žmogaus vertėDoraValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.