Tuo pat metu atsitiko lageryje iki šiol visiškai negirdėtas dalykas. Keli vyrukai, pragaras juos žino iš kur išlindę, puolė prie sužeistojo, patempė jį į šalį, suskato rūpintis jo žaizdos sutvarstymu. Kiti gi griebė anuos tris mušeikėlius. Bet kad jau griebė – tai griebė! Bežiūrint visi trys pasiliko gulėti gatvėje. Netrukus ant jų išvertė po kibirą vandens, – šie atsigaivelėjo, šiaip taip pasikėlė ir nusverdukuliavo savo keliu, nė dėkui nepasakę.

Visa tai atsitiko labai greitai. Po keliolikos minučių iš viso to beliko palopytas pakaušis, – žaizda, laimei, nelabai kokia buvo, – neaiškūs atsiminimai – ir klanas ant kelio.

Trys mušeikėliai užpuolikai buvo lenkai. Tieji nežinomi, mum visai nepažįstami berniokai, kurie užpuolikus taip žiauriai pritašė, buvo... taip pat lenkai.

Šios peštynėlės iš viso buvo labai būdingos mūsų santykiam lageryje su lenkais. Lenkai mus apgynė nuo lenkų.

Numerus stultorum infinitus est, – kvailių skaičius yra begalinis. Ko ko, bet kvailių visur yra daugiau negu reikia. Kiekviena tauta jų turi ir sau, ir eksportui pakankamai, lygiai kaip kiekviena tauta turi nuosavus latrus ir šventuosius.

Kvailių buvo sočiai ir lageryje, – visokių tautų. Bet buvo ir labai garbingų, protingų žmonių.

Kadangi lageryje lenkų buvo visų daugiausia, tai jų kvailiai ir latrai labiausiai krisdavo į akį.