Pakeliui į vienuolyną Viljamas, nė nematęs žirgo, nurodo raktininkui ir vienuoliams, kur šis nubėgo, nes perskaitė pėdsakus sniege, nulaužtas šakeles ir ant krūmo užkliuvusius plaukus. Adsui jis sako, kad visą kelionę moko jį „skaityti ženklus, kuriais pasaulis byloja mums lyg milžiniška knyga“. Viljamas pasikliauja stebėjimu ir protu, todėl primena Šerloką Holmsą. Vis dėlto vėliau jo spėjimas, kad mirtys vyksta pagal septynių Apokalipsės trimitų planą, pasirodo klaidingas.

Inkvizitorius visas mirtis suverčia Remigijui, nes paaiškėja, kad jis su keistuoju vienuoliu jaunystėje priklausė eretikų sektai. Grasinamas kankinimais, raktininkas palūžta ir prisipažįsta buvęs eretikas ir žudikas. Inkvizitorius pasmerkia jį, keistąjį vienuolį ir kaimo merginą ir juos išsiveža, nors tikrasis kaltininkas lieka nesurastas. Epizodas rodo, kaip valdžia kankinimų grėsme išgauna jai reikalingą prisipažinimą ir kaip iš baimės žmogus apkaltina pats save.

Viljamas atskleidžia, kas ir kodėl žudė, bet tiesa nieko neišgelbsti. Senis ima ryti užnuodytus lapus, biblioteka užsidega, ir ugnis praryja visą vienuolyną. Po daugelio metų senas Adsas grįžta į griuvėsius ir renka apdegusių knygų lapų likučius. Romanas baigiasi lotyniška eilute, kad iš senosios rožės liko tik vardas ir mes turime tik tuščius vardus. Žinojimas be galios pakeisti įvykius laimės neatneša, o iš praeities lieka tik nuotrupos.