Pirmasis sakinys tiesiog praneša, kad Gregoras pabudo pavirtęs baisingu vabalu, o virsmo priežastis niekur nepaaiškinama. Pats Gregoras netrukus galvoja apie varginantį darbą, tėvų skolą šefui ir traukinį, kuris išvažiavo penktą, nors žadintuvas rodo pusę septynių. Baisus dalykas aprašomas smulkiai ir dalykiškai, kartu su traukinių laikais ir šefo pykčiu. Toks groteskas parodo, kaip giliai darbas užpildė Gregoro gyvenimą: net tapęs vabalu, jis pirmiausia rūpinasi, kaip nepavėluoti.

Iš pradžių Grėtė atneša broliui įvairaus maisto ant seno laikraščio ir maitina jį du kartus per dieną, kai tėvai miega. Vėliau, skubėdama į darbą, ji įstumia jam ko nors koja, o vakare iššluoja, nė nepažiūrėjusi, ar jis ragavo. Po muzikos vakaro ji pareiškia, kad prie šios pabaisos nebenori minėti brolio vardo ir kad juo reikia atsikratyti. Tėvui ji sako: „Tu tiktai pasistenk negalvoti, kad jis Gregoras.“ Rūpestis pamažu virsta našta, o artimiausias žmogus tampa svetimas.

Grėtė groja įnamiams, kuriems greitai nusibosta, o Gregorą muzika taip sujaudina, kad jis, visas dulkinas, išropoja į svetainę. Jis ryžtasi prišliaužti prie sesers ir pasikviesti ją į savo kambarį, kur papasakotų jai apie konservatoriją. Pasakotojas perteikia jo mintį: „Argi gyvulį būtų taip jaudinusi muzika?“ Vabalo kūne tebegyvena žmogus, kuris myli seserį ir supranta grožį. Tačiau būtent šis išėjimas baigiasi tuo, kad įnamiai atsisako kambario, o Grėtė nusprendžia, kad brolio reikia atsikratyti.