Jau budynėje Merso pajunta: „Akimirką mane apniko juokingas jausmas, kad jie čia susirinko manęs teisti.“ Teisme prieglaudos direktorius ir durininkas liudija, kad jis neverkė, rūkė ir gėrė kavą prie karsto. Prokuroras primena, kad nežinojo motinos amžiaus, o kitą dieną ėjo maudytis ir į kiną su Mari. Apie santykį su motina jis kalba ilgiau nei apie nužudymą ir sako, kad Merso palaidojo motiną su nusikaltėlio širdimi. Merso teisiamas ir už tai, kad nevaidino sielvarto.

Saulė ir karštis yra pasikartojantis motyvas. Laidotuvių procesija eina kaitroje, o paplūdimyje Merso grįžta ieškoti pavėsio ir randa Reimono priešą. Arabas išsitraukia peilį, ašmenyse sutvieskia saulė, ir Merso šauna. Teisme, paklaustas apie motyvus, jis painiodamas žodžius sako, kad kalta saulė, ir salėje pasigirsta juokas. Pasak tyrėjų, Merso nužudo dėl atsitiktinumų virtinės, o teismas ieško apgalvoto plano, ir šis nesusikalbėjimas rodo absurdą.

Merso kelis kartus atsisako priimti kapelioną, o šiam vis dėlto atėjus sako netikįs Dievu. Kai kapelionas pažada už jį melstis, Merso sugriebia jį už sutanos apykaklės ir išrėkia, kad niekas nesvarbu. Po šio protrūkio jis nurimsta, jam atrodo, kad pyktis išvadavo jį nuo vilties. Pirmą kartą po ilgo laiko jis pagalvoja apie motiną ir pajunta, kad buvo ir tebėra laimingas: „šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui“. Mirties akivaizdoje jis priima gyvenimą tokį, koks jis yra.