I

Visų kaimynų manymu, Grigas turėjo prisikrovęs gero skatiko, tik buvo labai šykštus.

– Tai titnagas, ne žmogus, – kalbėjo apie jį. – Reikalui prispyrus ar bėdai ištikus, vieno skatiko iš jo negausi skolon, neišprašysi...

Anksčiau dar, būdavo, vienas kitas mėgindavo kreiptis pas jį.

– Klausyk, kūmai! Rodos, turi šiek tiek atliekamo skatiko...

– Sau turiu, – kaip kirviu nukirsdavo kalbą kūmas: – bet kitiems – tai ne.

– Na, jau! Imsiu ir patikėsiu, – mėgino dar įkalbinėti žmogus. – Manau, šimtus prisikrovęs turi. Paskolintai man. Juk atiduosiu...

– Mano pinigus Dievas skaito ir aš, o tu, žmogau, negi gali žinoti, kiek jų mano kišeniuje yra?...

Paskutiniu metu, net didžiausios bėdos prispirtas, niekas jau nei nemėgino pas jį kreiptis.

– Bergždžias darbas! Greičiau iš alkano šunies kaulą išgausi, negu iš jo skatiką skolon iškaulysi.

– O gal gi iš tikrųjų neturi, – mėgino abejoti, tokias kalbas girdėdamas, vienas kitas gretimų kaimų vyras.

– Ehe, brol! Kaip gi, neturi!.. Ūkis kaip eketė, pastatai kaip stiklinė, patsai nei geria, nei bylinėjasi – kur jis gali pinigus dėti?..

– Kad bent vaikų daug turėtų, dukterų... O dabar vieną tik sūnų, ir tasai iš naminio darbo rūbo neišsivelka, kaip kažkokis vargšas samdininkėlis.

– Štai, kad ir tokis dalykas! Rodos, dievobaimingas žmogus, bažnyčios nesišalina ir kitus mėgsta pabarti. O gal kas pamena, kada jis buvo ekzekvijas kėlęs, ar iškilmingas mišias už mirusius užpirkęs...

– Arba vėl, kiek jį kasmet gėdina mūsų Žemaitukas! Kitas jo vietoje būtų jau paskutinę karvę pardavęs, kad tik tokios sarmatos prie visų žmonių pakelti netektų.

– Jam toji sarmata, kaip žvirbliui lietus – pasipurtė, ir sausas!..

– Tiesa, nelimpa jo sarmata – geras akis turi, jos gėdos nebijo...