Elena nusivilko kailinaičius, pakabino kertėje, pasismakriavo ir atsisėdo už ratelio.

Pirkioje užviešpatavo nepaprasta tyla, kurią drumstė tik ratelių urzgimas.

Grigas mėgo visados juokauti, mėgo šnekučiuoti, ar tai darbą dirbdamas, ar be darbo pirkioj sėdėdamas, ir dabartinis jo tylėjimas nugąsdino mergą – pajuto, kad apie ją seniai buvo kalbėję, ir kalbėję kažką negero, jei taip staiga jai įėjus nutilo. Įtempusi visas savo sielos stygas, neramumo pagauta, laukė dabar, kuo šis neįprastas Grigų tylėjimas pasibaigs.

– Taigi, Elena, – prabilo pagaliau Grigas: – liaukis minutėlę verpusi, kuodelis miškan nepabėgs. Noriu su tavim kelis žodžius rimtai pakalbėti.

Elena krūptelėjo, lyg staiga, netikėtai užkalbinta, atsikėlė ir vėl atsisėdo, veidas paraudo, ir rankos ėmė drebėti.

Sena Grigienė sėdėjo, kaip ant žarijų, dairėsi čia į senį, čia į Eleną.

– Tu girdėjai, ką skerdžius sakė svirne?

– Girdėjau, – daugiau lūpom, negu balsu, vos girdimai sušvegždėjo merga.

– Tai gal žinai, kodel jis taip pasakė? – kamantinėja Grigas.

– Ne, dėdule, nieko aš nežinau, – aiškinasi Elena, vis labiau kaisdama.

– Kaip nežinai?.. – sušuko balsu neiškentusi Grigienė.

– Palauk, motin, nerėkauk, negąsdink be reikalo mergos, – nutildė ją senis. – Žinai, kokios kalbos eina apie tave sodžiuje? – kreipėsi jis vėl į Eleną.

– Aš nežinau, ko jūs iš manęs norite, – rydama ašaras sukuždėjo merga.

– Tai sužinosi, jei nežinai...

Senis vėl išsitraukė iš užujuostės krepšį ir pypkę...

Merga sėdėjo dabar užsiašarojusi, susidėjusi rankas ant kelių, nei gyva, nei mirusi, lyg laukdama paskutinio smūgio, kuris turi ją pribaigti.

– Sodžiuje kalba, kad tu mūsų Juozą prikibai, – kimšdamas pypkę išdrožė Grigas ir žvilgtelėjo iš paniūrų į mergą.

– Gėdos netekai, besarmate!.. – vėl nesusilaikė Grigienė.