Viena bėda buvo Jankeliui, kad ūkininkai nieko skolon neparduodavo, už viską reikėjo mokėti tuojau ir grynais pinigais. Ne todel, kad žmonės Jankeliu nepasitikėdavo, bet kad ūkininkui pinigai buvo visados tuojau reikalingi, o jų kaip tik Jankelis turėdavo visuomet mažai, ir dažnai jam pritrūkdavo. Bėgdavo tada pas Misiulį.

– Juozuli, man pinigų reikia, – be ilgų kalbų, vos per slenkstį žengęs, kreipiasi į Misiulį.

– Paskolink man porą šimtų.

Juozulis, vieno žodžio netardamas, tuojau iškrapšto iš jam vienam tik žinomo užkampio porą šimtų ir nesvyruodamas įduoda Jankeliui.

– Nors raščiuką iš jo paimtai, – bara jį žmona, Jankeliui išėjus. – Kaip gali jam taip be niekur nieko skolinti pinigus? Vistiek, kaip balon meti.

– Nesirūpink, – ramino žmoną Misiulis:

– Jankelis ir be raščiukų atiduos – neapgaus.

– Apgaus tave žydas kada nors, – perspėdavo jį vienas antras kaimynų. – Vai, verksi tu savo pinigų, kad žydu pasitiki!..

– Nesirūpink, neverksiu, o jei tektų verkti, tu man ašarų nešluostysi, – atsikirsdavo Misiulis. – Tau be vekselio neskolintau, bet žydui galima ir be vekselio...

Suprasti žmonės negalėjo tokio nusistatymo, ir todel visaip ėmė spėlioti. Pikti liežuviai net gandus paskleidė, kad ne Jankelis, bet per Jankelį patsai Misiulis „turgų varo“. Kiek buvo tiesos tose kalbose, negi kas gali atspėti.

Gal taip, o gal ir – ne...

Patogiau buvo Jankeliui prekiauti su moterimis. Čia retai jam tekdavo už pirktas prekes pinigais mokėti. Dažniausiai atsilygindavo irgi prekėmis: muilu, adatomis, siūlais, šukomis...