Ramūnų vyrai nemėgo raštinės, nekente valsčiaus ponų, iš kurių vien tik nemalonumų galima buvo susilaukti. Labiau glaudėsi jie prie bažnyčios, prie klebonijos. Kur buvę, kur nebuvę, o klebonijos virtuvėn tai jau būtinai užeis, pažiopsos, pastoviniuos, kol virėja ims bartis, kad jai trukdą – ir patenkinti, lyg būtų svarbų darbą atlikę...

Kitas net išgalvodavo nebūtą reikalą, kad tik su Žemaituku pasimatytų. Žinojo, kad, patekęs kunigo kambarin, negreit ištrūks – Žemaitukas mėgo su žmogum pasikalbėti.

Tai bent turi vėliau ką pasakoti žmogus! Pusei metų užtenka girtis!..

Misiulis neidavo klebonijon, su kunigu pasikalbėti progų neieškodavo.

Bet tai visai nereiškė, kad, gink Dieve, Misiulis būtų kunigų nekentęs, ar nedievotas būtų buvęs žmogus.

Niekas nemokėdavo taip gražiai kunigo, kai jis kalėdodavo, priimti, taip skaniai pavaišinti, kaip Misiulis. Žemaitukas, būdavo, atvažiavęs Ramūnuosna kalėdoti, siųsdavo savo arklius ir kailinius tiesiog į Misiulio kiemą, pas jį paskutinį užeidavo, kad galėtų visai ramiai pasisvečiuoti, su žmonėmis pasišnekučiuoti...

Užsigautų, amžinu priešu taptų, jei kas išdrįstų, už akių užbėgęs, iš jo šitą garbę paveržti!..

Šiaip jau dievotumu neišsiskirdavo nieku iš daugelio kitų žmonių – išpažintį atlikdavo, bažnyčion vaikščiodavo, važinėdavo net į tolimas parapijas atlaiduosna. Žiemą dažnai prisikeldavo visą šeimą ir giedodavo su ja ražančių arba „gadzinkas“ lenkiškai, iš lenkiškų knygų.

Meldėsi bažnyčioje pats iš lenkiškų knygų, bet vaikams pripirko visokių „Aukso Altorių“, „Šaltinių“...

Pats mokėjo vos pasirašyti rusiškai, bet vaikus išmokslino lietuviškai ir skaityti ir rašyti, samdė „daraktorių“, kuriuo už jo pečių naudojosi visas sodžius, nebijodamas, kad policija sužinojus gali prikibti...

Ramūnų vyrai mėgo vakarais susirinkti, pakortoti „kiksą“ ar „važį“. Misiulis nemėgo kortoti. Jei ir ateidavo, dažniau žiūrėdavo, kaip kiti kortoja, negu patsai kortodavo.

Savo kaimynų tarpe draugų neturėdavo, nors su nieku bloguoju negyvendavo. Vienas vienintelis Ramūnuose buvo žmogus, kuriam Misiulis rodė draugiškumą – tai žydas Jankelis...

IV

Kada ir kuriais laikais atsikraustė Ramūnuosna žydai, niekas nepamena. Matyti, labai seniai, nes ir pavardė jų buvo Ramūniškiai.

Jankelis buvo jau nebejaunas žydas, vaikų turėjo kaip pupų – Dievas jam nepašykštėjo. Vos ne kas vieni metai apdovanodavo Jankelienė savo vyrą nauju „bachuru“.

– Ot, tai veislingas žydas! – stebėjosi kaime.

– Ko tiek skubi su vaikais? – juokavo vyrai. – Kur juos dėsi, tiek prigaminęs?

– Kad žmogus jau gimė, tai ir vieta susiras jam pasauly, Dievas jau tuo pasirūpins.

– Taip, bet kol susiras sava vieta, kuo dabar maitinsi tokią šeimą? Ar tik neteks visiems badu dvėsti?...

– Na, Dievas duoda vaikų, duos ir vaikams, ko aš turiu perdaug rūpintis. Manau, tarp gerų žmonių gyvendami badu nenumirsim...

Bet gyveno Jankelis skurdžiai, vertėsi sunkiai. Žmonės dažnai juokaudavo, kad didelė Jankelio šeima paprastai viena silkės uodega visą dieną minta.

Kai tik vėliau kuris vaikas pasiūgėja, išauga – žiūrėk, jau išnyko iš sodžiaus, iš Jankelio namų, nuėjo savarankiškos duonos ieškoti.

– Lyg ne žmonės būtų, o laukiniai paukščiukai, – stebėjosi kaimo moterys. – Tol laikosi lizdo, kol sparnai suauga, o ten, žiūrėk, kiekvienas savo keliu nukriko...

Ar del to lengvėjo Jankeliui gyventi, ar sunkėjo, niekas nežinojo, nes jis niekados nesiskundė savo vargais. Gal gerai, kad mažiau buvo į „silkės uodegą“ pretendentų, bet pats Jankelis ėjo senyn, todel uždirbti skatiką buvo vis sunkiau, o iš svetur nuskridusių vaikų vargu ar galėjo laukti pašalpos.

Savo metu caro valdžios atstovai, pasiremdami kažkokiais „ukazais“, buvo mėginę iškraustyti Jankeli iš kaimo.

Nusigando, nusiminė Jankelis, gavęs įsakymą nešdintis į artimiausią miestelį ar kur kitur. Suvirko, sudejavo visa šeima, sukėlė tokį triukšmą, jog nieko dar nežinoję žmonės pamanė, ar tik ne gaisras kilo pas Jankelį ir subėgo visi teirautis...

Kelias dienas bėgiojo žydas po kaimą, prašydamas užstoti jį.

– Gelbėkite, vyručiai, užtarkite mane! Kur dabar aš krautysiuos su mažais vaikais?..

Vyrai iš pradžių krapštė pakaušius, nežinodami, nei kas jam atsakyti, nei kokiu būdu galėtų jį užtarti.

Gaila žydo, ką ir sakysi, bet negi jų, ūkininkų, valia. Jei jau pats „pristavas“ pareikalavo, kad išsikeltų, matyti, taip ir reikia.

Buvo ir tokių, kurie jau smalsiai žiūrinėjo Jankelio pastatus, galvodami, proga pasinaudojus, pigiau juos nupirkti. Kelios senmergės davatkos išsijuosusios bėgiojo ir džiaugėsi, kad pagaliau „nekrikštas“ išsinešdins iš kaimo.

Bet įsikišo seniūnas Juozas Misiulis. Ypatingo draugiškumo iki šiol Jankeliui jis nebuvo jautęs, tik užsigavo dabar policijos atstovų veiksmais. Kaip čia neužsigausi, jei pristavas ne per jį pasiuntė įsakymą žydui išsikraustyti, ne jam pavedė, bet uriadninkui, jo, seniūno, net neįspėjęs...

Misiulis tuoj pasirengė, ne tiek Jankelio įprašytas, kiek užgautos savimylos spiriamas ir noro parodyti kaimiečiams, kad jis kažką gali, net su pristavu pasivaržyti – pasirengė ir nuvažiavo Vilniun. Sako, ten pabuvojo net pas patį gubernatorių, atsilankė ir Trakuose pas „isprauninką“ ir, namo sugrįžęs, sukvietė valsčiun bendruomenės – „obščestvos“ – sueigą, arba, kaip tuomet žmonės sakydavo, – „schodą“– ir ten visi vienu balsu nutarė, kad žydas Jankelis, kaipo kalvis, kaimui reikalingas ir patogus, todel prašo jį būtinai palikti Ramūnuose, kaip kad iki šiol jis ir jo tėvas ten gyveno.

Jankelis pasiliko. Gal iš čia ir atsirado jo susidraugavimas su Misiuliu. Jankelis buvo dėkingas už išgelbėjimą, o Misiulis pasijuto esąs jo globėjas visiems laikams...

Jankelis iš tikrųjų buvo kaimui reikalingas. Gal ne tiek reikalingas, kiek patogus.

Vidury kaimo dar Jankelio tėvai buvo išnuomoję daržą, pasistatę namą, tvartą ir kluonelį. Už kaimo, kiek atokiau nuo trobesių, Jankelis turėjo kalvę.

Ūkis jo buvo nedidelis – laikė arklį ir vieną karvę. Nors pats nei sėjo, nei arė, nei pjovė, nei šienavo, bet arklys ir karvė alkani tvarte nestovėdavo, jų ėdžios tuščios nebūdavo. Ir kluonelis vėlyvo rudens ir žiemos metu tuščiomis šalinėmis nesišaipė – reikalingo gyvuliams pašaro gaudavo iš ūkininkų už vasaros metu atliekamus darbus.

Tuo ir patogu buvo turėti savo kaime kalvį, kad vasaros darbams ar pjautuvus išdantinti, ar pripuolamai šienapjūtės metu nutrauktą dalgę suvirinti, ar perdžiūvusius vasaros kaitroje ratus naujai aptraukti, suveržti, ar noragus sulopyti, pasmailinti, nereikėjo gaišti dienos – darbas buvo atliekamas čia pat, skubiai, kai reikalas yra, ir sąžiningai, o svarbiausia, kad nereikėjo rūpintis skatiku: Jankelis palauks, kol suims javus kluonuosna, apsikuls – sumokės tada jam už visus darbus javais, šienu, šiaudais ir kitu pašaru, o ne grynu pinigu.

Kurį mažesnį, smulkų darbą Jankelis dažnai atlikdavo be jokio atlyginimo, nemokamai – ką ten už kiekvieną menkniekį skaitysies su kaimynu!..

Vasaros metu Jankelis be darbo nebuvo. Nuo ankstaus ryto iki vakaro skambėjo priekalas, ūžė dumtuvai, taškėjo į visas šalis įkaitintos geležies kibirkštės. Prie kalvės visą laiką stovėjo arkliai, pakinkyti vežimai, sukinėjosi vyrai – ne tik savo sodiečiams dirbo Jankelis, ir iš gretimų kaimų atvažiuodavo ir ateidavo pas jį žmonės su skubiais darbais...

Rudenį ir žiemą, kai kalvėje darbo buvo maža arba ir visai jo nebuvo, Jankelis vertėsi prekyba: supirkinėdavo iš ūkininkų javus, žąsis, teliukus, iš moterų – šerius, vištas, antis, kiaušinius, sviestą, sūrius...

Nereikėjo su Jankeliu tiek derėtis, kiek su kitais supirkinėtojais. Ramūnų vyrai iš patyrimo jau žinojo, kad ir turgun nuvežus brangiau neparduosi, negu kad Jankelis namie siūlo. Nei trankytis, nei vargti pačiam, nei arklio varginti nereikia, nei laiko gaišti – ateina Jankelis svirnan, čia pat atsveria, pinigus sumoka ir savo arkliu išsiveža...

Viena bėda buvo Jankeliui, kad ūkininkai nieko skolon neparduodavo, už viską reikėjo mokėti tuojau ir grynais pinigais. Ne todel, kad žmonės Jankeliu nepasitikėdavo, bet kad ūkininkui pinigai buvo visados tuojau reikalingi, o jų kaip tik Jankelis turėdavo visuomet mažai, ir dažnai jam pritrūkdavo. Bėgdavo tada pas Misiulį.

– Juozuli, man pinigų reikia, – be ilgų kalbų, vos per slenkstį žengęs, kreipiasi į Misiulį.

– Paskolink man porą šimtų.

Juozulis, vieno žodžio netardamas, tuojau iškrapšto iš jam vienam tik žinomo užkampio porą šimtų ir nesvyruodamas įduoda Jankeliui.

– Nors raščiuką iš jo paimtai, – bara jį žmona, Jankeliui išėjus. – Kaip gali jam taip be niekur nieko skolinti pinigus? Vistiek, kaip balon meti.

– Nesirūpink, – ramino žmoną Misiulis:

– Jankelis ir be raščiukų atiduos – neapgaus.

– Apgaus tave žydas kada nors, – perspėdavo jį vienas antras kaimynų. – Vai, verksi tu savo pinigų, kad žydu pasitiki!..

– Nesirūpink, neverksiu, o jei tektų verkti, tu man ašarų nešluostysi, – atsikirsdavo Misiulis. – Tau be vekselio neskolintau, bet žydui galima ir be vekselio...

Suprasti žmonės negalėjo tokio nusistatymo, ir todel visaip ėmė spėlioti. Pikti liežuviai net gandus paskleidė, kad ne Jankelis, bet per Jankelį patsai Misiulis „turgų varo“. Kiek buvo tiesos tose kalbose, negi kas gali atspėti.

Gal taip, o gal ir – ne...

Patogiau buvo Jankeliui prekiauti su moterimis. Čia retai jam tekdavo už pirktas prekes pinigais mokėti. Dažniausiai atsilygindavo irgi prekėmis: muilu, adatomis, siūlais, šukomis...

Ir daugeliu kitų atvejų buvo Jankelis kaimui patogus. Nors jis jokios krautuvės nelaikė, jokių patentų neėmė, bet visko, kas sodžiuje yra reikalinga, pas jį buvo galima gauti. Pritrūko kam druskos, nėra reikalo, pasakysim, žiemą arklio miestelin varyti – gausi pas Jankelį; prireikė žibalo, ir jo susiras pas Jankelį; prireikė degtukų, siūlų, adatų – ir šio gero Jankelis turi užtektinai...

Ir viskas ne brangiau, kaip miestely krautuvėse, ir ne už grynus pinigus – galima su Jankeliu atsilyginti kiaušiniais, kruopomis, miltais...

Žiemos ilgais vakarais susirenka jaunimas vakaruškosna, panori pasilinksminti, išgerti, mergas pavaišinti – nereikia toli važiuoti, pas Jankelį susiranda ir degtinės vienas kitas butelis, prastos ir saldžiai atmieštos, ir gardžios „chalos“, kurią pati Jankelienė kepa, ir saldainių viena kita sauja...

Jei bernams šiuo metu nesusiranda pinigų, nedidelė bėda: Jankelis palauks be palūkanų...

Vienas tik buvo jaunimui nepatogumas: mėgo ir bernai ir mergos, tėvams nematant, nudžiauti ar tai javo, ar tai kito daikto. Bet Jankelis atsisakydavo imti.

– Ar tėvas žino, kad iš jo aruodo pasisėmei? – klausdavo tokiais atvejais Jankelis.

– Kas tau darbo, žino ar ne! Atnešiau, tai ir imk.

– Kad tavo tėvas, sužinojęs, pyktų ir mane, vargšą žydelį, plūstų?.. Ne, aš neimsiu. Vežk sau Merkinėn, ten susiras, kas nupirks...

Kai ėmė žmonės plaukti Amerikon uždarbiauti vieni, kiti karinės prievolės norėdami išvengti, Jankelis ir čia surado sau uždarbio.

Buvo laimingi prieškariniai laikai, kada Amerikon važiuoti nereikėjo nei pasų, nei vizų, tik reikėjo sveikam būti, nesirgti trachoma ar kita kuria užkrečiamąja liga ir turėti šimtą rublių kišeniuje – susiras tada, kas tave paglobos, slaptai nakčia per sieną perves, į jūras nuveš, laivan pasodins, bilietu aprūpins ir dar, Amerikon atvažiavus, ant kranto tave sutiks.

Greitu laiku Jankelis pragarsėjo, kaipo vienas patikimiausių tos srities veikėjų. Ne vienas žmogus praėjo per jo rankas, ne vienas su jo pagalba laimingai pateko Amerikon...

Apsukrus buvo žydas Jankelis, ir Ramūnai visai pamatuotai gyrėsi savo žydu Jankeliu...

– Nėra tokio reikalo, brol, kurio Jankelis nesugebėtų atlikti! Apsukrus mūsų žydelis...

V.

Lukošiūnas Petras pabudo nūnai gana vėlai. Širdy buvo neramu, lyg nujautė, kad jį turėjusi ištikti kažkokia nelaimė ar jau ištikusi, bet kokia, prisiminti negalėjo. Gal kažkas negera prisisapnavo, bet visi sapnai irgi išgaravo iš galvos...

Staiga, kaip ylos įdurtas, pašoko ir atsisėdo: prisiminė, kas jį vakar kankino, kodel užmigti ilgai negalėjo, kokie sapnai jį kamavo – Verutė už vyro teka, šiandien pas Žlabį vakaronės!..

Petras pajuto tokį skausmą, jog nenoromis sudejavo.

Atsisėdo ant lovos, surietė kojas po savim ir, susiėmęs abiem rankom už galvos, ėmė linguoti čia į vieną, čia į kitą pusę, lyg žydas poteriaudamas.

Motina, stovėdama pas pečių, neramiai į jį pažvelgė.

– Kas tau, sūneli? Ar skauda ką?

Sūnus nieko neatsakė, galvos nepakėlė, tik dabar ėmė linguoti į priešakį ir į užpakalį.

Motina priėjo arčiau ir atsistojo susirūpinusi priešais.

– Gal dantis skauda, vaikei? Ko tyli ir nieko nesakai?..