Ir daugeliu kitų atvejų buvo Jankelis kaimui patogus. Nors jis jokios krautuvės nelaikė, jokių patentų neėmė, bet visko, kas sodžiuje yra reikalinga, pas jį buvo galima gauti. Pritrūko kam druskos, nėra reikalo, pasakysim, žiemą arklio miestelin varyti – gausi pas Jankelį; prireikė žibalo, ir jo susiras pas Jankelį; prireikė degtukų, siūlų, adatų – ir šio gero Jankelis turi užtektinai...

Ir viskas ne brangiau, kaip miestely krautuvėse, ir ne už grynus pinigus – galima su Jankeliu atsilyginti kiaušiniais, kruopomis, miltais...

Žiemos ilgais vakarais susirenka jaunimas vakaruškosna, panori pasilinksminti, išgerti, mergas pavaišinti – nereikia toli važiuoti, pas Jankelį susiranda ir degtinės vienas kitas butelis, prastos ir saldžiai atmieštos, ir gardžios „chalos“, kurią pati Jankelienė kepa, ir saldainių viena kita sauja...

Jei bernams šiuo metu nesusiranda pinigų, nedidelė bėda: Jankelis palauks be palūkanų...

Vienas tik buvo jaunimui nepatogumas: mėgo ir bernai ir mergos, tėvams nematant, nudžiauti ar tai javo, ar tai kito daikto. Bet Jankelis atsisakydavo imti.

– Ar tėvas žino, kad iš jo aruodo pasisėmei? – klausdavo tokiais atvejais Jankelis.

– Kas tau darbo, žino ar ne! Atnešiau, tai ir imk.

– Kad tavo tėvas, sužinojęs, pyktų ir mane, vargšą žydelį, plūstų?.. Ne, aš neimsiu. Vežk sau Merkinėn, ten susiras, kas nupirks...

Kai ėmė žmonės plaukti Amerikon uždarbiauti vieni, kiti karinės prievolės norėdami išvengti, Jankelis ir čia surado sau uždarbio.

Buvo laimingi prieškariniai laikai, kada Amerikon važiuoti nereikėjo nei pasų, nei vizų, tik reikėjo sveikam būti, nesirgti trachoma ar kita kuria užkrečiamąja liga ir turėti šimtą rublių kišeniuje – susiras tada, kas tave paglobos, slaptai nakčia per sieną perves, į jūras nuveš, laivan pasodins, bilietu aprūpins ir dar, Amerikon atvažiavus, ant kranto tave sutiks.

Greitu laiku Jankelis pragarsėjo, kaipo vienas patikimiausių tos srities veikėjų. Ne vienas žmogus praėjo per jo rankas, ne vienas su jo pagalba laimingai pateko Amerikon...

Apsukrus buvo žydas Jankelis, ir Ramūnai visai pamatuotai gyrėsi savo žydu Jankeliu...

– Nėra tokio reikalo, brol, kurio Jankelis nesugebėtų atlikti! Apsukrus mūsų žydelis...

V.

Lukošiūnas Petras pabudo nūnai gana vėlai. Širdy buvo neramu, lyg nujautė, kad jį turėjusi ištikti kažkokia nelaimė ar jau ištikusi, bet kokia, prisiminti negalėjo. Gal kažkas negera prisisapnavo, bet visi sapnai irgi išgaravo iš galvos...

Staiga, kaip ylos įdurtas, pašoko ir atsisėdo: prisiminė, kas jį vakar kankino, kodel užmigti ilgai negalėjo, kokie sapnai jį kamavo – Verutė už vyro teka, šiandien pas Žlabį vakaronės!..

Petras pajuto tokį skausmą, jog nenoromis sudejavo.

Atsisėdo ant lovos, surietė kojas po savim ir, susiėmęs abiem rankom už galvos, ėmė linguoti čia į vieną, čia į kitą pusę, lyg žydas poteriaudamas.

Motina, stovėdama pas pečių, neramiai į jį pažvelgė.

– Kas tau, sūneli? Ar skauda ką?

Sūnus nieko neatsakė, galvos nepakėlė, tik dabar ėmė linguoti į priešakį ir į užpakalį.

Motina priėjo arčiau ir atsistojo susirūpinusi priešais.

– Gal dantis skauda, vaikei? Ko tyli ir nieko nesakai?..

Petras nuleido kojas žemyn, atsistojo ir priėjo stalą. Nieko motinai nesakydamas, atsisėdo gale, parėmė galvą rankomis ir vėl sudejavo.

– Kas gi tau, vaikeli? – sugniaužusi rankas graudinosi motina. Ji prisiminė, kad prieš daugel metų tokiu pat būdu kažko sielojosi vyras. Paskui susirgo ir mirė.

– Sūneli, gal tau trūkžolių išvirti? Kas gi dabar tau čia atsitiko? Vakar, rodos, sveikutėlis buvai... – nusigando, visa tai prisiminusi, moteriškė, priėjo ir apkabino sūnaus galvą, priglaudė ją prie senos savo krūtinės...

– Negąsdink manęs, sūneli!.. Neslėpk, jei ką skauda...

Sūnus švelniai išsivadavo iš motinos glamonių ir pažvelgė į senutės veidą. Pagailo jam senutės – tokis susirūpinęs buvo jos veidas!..

– Nieko, motinėl, nieko, – stengiasi dabar nuraminti. – Širdį man skauda, bet tai nieko, greitai praeis, tu nesirūpink...

Ir pabučiavo jai ranką delnan.

Atsikėlęs pasisėmė iš kibiro vandens, atsigėrė, nuvarydamas smogas, ir ėmė praustis. Motina stovėjo pas stalą, rankas susidėjus ant prijuostės, ir vis dar neramiomis akimis žiūrėjo į sūnų.

– Vakar, rodos, buvo visai sveikas, – galvojo senutė. – Kas jam taip staiga galėjo atsitikti? Ar vėjas jį perpūtė, ar pikta akis užkerėjo?..

Čia prisiminė, į ką anksčiau visai nebuvo kreipusi dėmesio: kad jau ar tik ne gerų porą savaičių praslinko, kai Petriukas bus kažkaip pasikeitęs – vis surūgęs, vis piktas, žodžio iš jo nebuvo galima išgauti...

Anksčiau jis buvo visai kitas – visados linksmas, visados triukšmingas, visur ėjo su juokais, su pokštais, ir į darbą ir iš darbo.

– Ar nebus tik susirgęs ta pačia liga, nuo kurios ir tėvas mirė, – nusigando senutė ir pusgarsiai poteriaudama ėmė melstis Pivašiūnų Švenčiausiai Panelei, kad Ji atitolintų nuo sūnelio visas ligas ir nelaimes.