Petras nuleido kojas žemyn, atsistojo ir priėjo stalą. Nieko motinai nesakydamas, atsisėdo gale, parėmė galvą rankomis ir vėl sudejavo.

– Kas gi tau, vaikeli? – sugniaužusi rankas graudinosi motina. Ji prisiminė, kad prieš daugel metų tokiu pat būdu kažko sielojosi vyras. Paskui susirgo ir mirė.

– Sūneli, gal tau trūkžolių išvirti? Kas gi dabar tau čia atsitiko? Vakar, rodos, sveikutėlis buvai... – nusigando, visa tai prisiminusi, moteriškė, priėjo ir apkabino sūnaus galvą, priglaudė ją prie senos savo krūtinės...

– Negąsdink manęs, sūneli!.. Neslėpk, jei ką skauda...

Sūnus švelniai išsivadavo iš motinos glamonių ir pažvelgė į senutės veidą. Pagailo jam senutės – tokis susirūpinęs buvo jos veidas!..

– Nieko, motinėl, nieko, – stengiasi dabar nuraminti. – Širdį man skauda, bet tai nieko, greitai praeis, tu nesirūpink...

Ir pabučiavo jai ranką delnan.

Atsikėlęs pasisėmė iš kibiro vandens, atsigėrė, nuvarydamas smogas, ir ėmė praustis. Motina stovėjo pas stalą, rankas susidėjus ant prijuostės, ir vis dar neramiomis akimis žiūrėjo į sūnų.

– Vakar, rodos, buvo visai sveikas, – galvojo senutė. – Kas jam taip staiga galėjo atsitikti? Ar vėjas jį perpūtė, ar pikta akis užkerėjo?..

Čia prisiminė, į ką anksčiau visai nebuvo kreipusi dėmesio: kad jau ar tik ne gerų porą savaičių praslinko, kai Petriukas bus kažkaip pasikeitęs – vis surūgęs, vis piktas, žodžio iš jo nebuvo galima išgauti...

Anksčiau jis buvo visai kitas – visados linksmas, visados triukšmingas, visur ėjo su juokais, su pokštais, ir į darbą ir iš darbo.

– Ar nebus tik susirgęs ta pačia liga, nuo kurios ir tėvas mirė, – nusigando senutė ir pusgarsiai poteriaudama ėmė melstis Pivašiūnų Švenčiausiai Panelei, kad Ji atitolintų nuo sūnelio visas ligas ir nelaimes.

Poteriaudama triūsė aplink pečių ir neramiu žvilgsniu sekė sūnų, kuris, nusiprausęs, nusišluostęs, ties langu staptelėjęs, nusigręžė į duris.

– Sukalbėtai, vaikeli, poterius, – iš kasdieninio papratimo priminė sūnui, jam jau išeinant per duris.

Sūnus tik nekantriai numojo ranka ir išėjo į kiemą.

Jis nepastebėjo, išėjęs kieman, gražaus pavasario ryto, nepasidžiaugė, kaip paprastai būdavo, giedriu dangumi, nepasiraivė, nepajuto jaunoj sieloj džiaugsmo, tik dar didesnis skausmas akmeniu užgulė jam krūtinę.

Lyg kažkokis kamuolys ėmė slinkti iš gilumos krūtinės aukštyn, į gerklę. Petras nusiskubino į skiedryną, pasislėpė už svirno sąsparos ir pravirko gailiomis ašaromis...

Tuo metu motina, atsinešus iš kamaros sviesto, kiaušinių, iškepė jam riebią pautienę su trūkžolių šaknelėmis ir išėjo kieman sūnaus pašaukti. Rado jį skiedryne ant kulbelės besėdinti, jau nurimusi. Tik akys dar buvo pilnos ašarų, paraudusios.

Motina pažino iš akių, kad sūnus buvo verkęs, bet apsimetė nieko nepastebėjusi.

– Ar vis dar skauda, vaikeli? – ėmė klausinėti užuojautos kupinu balsu. – Gal šonelį diegia? Ar tik nebūsi patrukęs, kuri sunkų daiktą kilnodamas?..

– Nieko, motinėl, jau praėjo, – ramino sūnus ir atsikėlė.

– Tikras tėvulis, nieko iš jo nesužinosi, nepasiskųs, nepasisakys, kad ir kažin kaip skaudėtų, – pagalvojo senė, vyrą prisiminus. – Eik pirkion, sūneli! Aš tau iškepiau pautienės su trūkžolėmis. Pavalgysi, gal palengvės...

Atsivedus sūnų pirkion, motina pasodino ji už stalo, pririekė duonos, pastatė pautienę, pati atsisėdo priešais ir žiūrėjo, kaip sūnus be mažiausio noro ne tiek valgė, kiek knaisiojosi šaukštu dubeny...

– Kam, motule, tiek trūkžolių prikimšai? Tik pautienę sugadinai, – nepatenkintas Petras. – Kartu, nors vemk...

Motina nesusigriebė, kas atsakyti. Petras nustūmė šalin dubenį su vos paragauta pautiene, atsikėlė iš užstalės, apsivilko šaračkinuku ir užsidėjo ant galvos kepurę...

– Palauk, sūneli! Dargi kruopų nevalgei, – stengiasi sulaikyti sūnų.

– Nesinori dabar. Gal vėliau, kai susiras noras...

Ir išėjo iš pirkios...

Stovėjo dabar Lukošiūnas Petras vidury kiemo su prislėgta širdimi, lyg apkvaišęs, be jokios minties galvoje, be jokio noro krūtinėje, ir dairėsi aplinkui, lyg pirmą kartą čia atsiradęs.

Sodely čirškė žvirbliai, toli laukuose, virš žaliuojančių rugių, aukštai danguje traliuliavo vieversiai; už kelio, darže, stovėjo arklys toje pačioje vietoje, kur jį vakar vakarą, eidamas gulti, buvo Petras pririšęs.

Pamatęs šeimininką arklys tyliai sužvengė...

– Gerti nori, reikia pagirdyti, – išgirdęs pagalvojo Petras.

Pataisė ant galvos kepurę, pakasė pakaušį ir nužingsniavo į arklį.

Vos tik išėjo per vartus, kai vėl jam toptelėjo, lyg yla įdūrė, skaudi mintis.

– Dabar Verutė rengiasi vakaronėms. Džiaugiasi, kad savo Jonuką gauna! Tesidžiaugia...

Išėjęs iš kiemo užmiršo arklį ir, nieko negalvodamas, nežiūrėdamas, kur eina, nužingsniavo gatve. Nei neapsižiūrėjo, kai atsidūrė ties Kukio ir Žlabio pirkiomis.

Ten moterys, mergos, vaikai šlavė kiemus, gatvę, kaišė žolynais, beržų šakomis langus, vartus...

Triukšminga ruoša ėjo su visu smarkumu.

Petras sustojo, pasižiūrėjo. Viena kita mergina juokaudama buvo užkalbinusi jį, bet Petras joms nieko neatsakė.

– Kad dabar taip ėmus ir padegus Žlabį ir Kukį. Tai būtų juoko! – pagalvojo bernas. – Tai tau būtų ir vestuvės!..

Pats nusigando savo minčių, nusispjovė piktai, giliau ant akių užmovė kepurę ir, nieko galvoti nenorėdamas, ėjo priekin ir priekin, kol atsidūrė už kaimo, už kapinyno, pagaliau miške pas ežerą.