Paežerėj pusiau į krantą ištrauktas stovėjo luotas.

Petras priėjo, atsisėdo ant luoto galo, uždengė veidą rankomis ir, kaip anksčiau namie, lovoje sėdėdamas, taip dabar čia ėmė visu liemeniu linguoti čia į priekį, čia atgal...

Ar ilgai čia taip linguodamas sėdėjo, be minčių, be jausmo, nenusivokė. Rodos, girdėjo kažkur gyvulius mykiant, kažkur piemenis rėkaujant...

Nepakėlė galvos, neatidengė veido, neapsidairė, kol pajuto, kad kažkas suėmė jį abiem rankom už pečių ir ėmė smarkiai, kaip tuščią maišą, krėsti...

Pašoko Petras. Priešais stovėjo skerdžius Gugis, atginęs į ežerą gyvulių girdyti.

Petras vėl atsisėdo, su skerdžium nesisveikindamas.

– Del Žlabytės širdį skauda? – ne tai su užuojauta, ne tai su pašaipa pasiklausė skerdžius. – Spjauk, vaikei! Negi viena graži merga yra pasauly?..

Petras žiūrėjo į skerdžių, akis išvertęs, lyg jo žodžių nesuprasdamas. Suprato pagaliau ir smarkiai supyko, patsai nežinodamas, kodel.

– Senas esi ir kvailas, – išsikeikė.

Skerdžius neužsigavo, tik nusijuokė.

– O kas tau sakė, kad esu protingas? Aš pats žinau, kad esu kvailas ir jokiam geram darbui netinku, todel ir skerdžiauju.

– Spjauti noriu į tavo Žlabytę! – garsiai šūktelėjo bernas ir tuojau apsidairė, ar kuris piemuo tik nebus išgirdęs jo žodžių.

Arti piemenų nesimatė.

– Ot ir gerai, berneli, ot ir gerai, kad taip kalbi, – lyg nusidžiaugęs pritarė jam skerdžius. – Praslinks laikas, ir visai nurimsi, tikėk manimi. Sakiau tau: važiuok Amerikon. Ten dar netokių gražuolių surasi...

– Niekus kalbi, – piktai nusišaipė Petras. – Labai norėtau Amerikon, dar šiandien nusispjautau, mestau visą ir eitau, kur akys mato. Bet, ot, nėra pinigų, ir sėdėk dabar čia, kaip apkvaišęs.