– Kad gi aš nieko nesumanau, vyruli, – prisipažįsta žmona. – Tai vis tas raganius, tai vis jo darbeliai! Užsigavo, kad vasarą gal maža jam lašinių laukan daviau...

– Niekus, motin, kalbi. Ne raganius čia kaltas, bet tasai mūsų drigantas, Juozą šelmis kaltas.

– Tu man nekalbėk, – piktai atsikirto žmona, užstodama sūnų. – Dantų neužkalbėsi. Juozukas visados buvo tokis paklusnus, tokis padorus, dievobaimingas berniukas. Negi jis tiek nusidės Dievuliui, kad per jį ištiktų mus ir visą giminę tokia sarmata!..

– Tai ką, manai, Gugis jį, virvelę užnėręs, vedė pas mergą, kaip veršį? – paneigė Grigas. – Ot, senas žmogus, pastabus, iš šalies jam viskas aiškiau matyti. O gal ir iš žmonių yra ką nugirdęs. Žinai, skerdžius – per piemenis visas kaimo kalbas sužino...

Prisiminė dabar Grigienė, kad ir ji pati buvo kažką keisto pastebėjusi, bet nekreipė tuomet dėmesio.

– Maniau, vaikas dar. Kas čia jau tokio, kad pasiglamonėja... O gal gi, tėve, visa tai netiesa? – susigriebė moteriškė. – Gal tik veltui vaiką apkalbam?

Grigas iškrapštė pypkę, pastuksėjo ja į stalo kampą ir užsikišo už juostos.

– Ot, tuojau sužinosim. Pašauk man Eleną.

– Ką tu sumanei? – nerimauja Grigienė.

– Nieko tokio, motin. Noriu tiesą sužinoti...

Čia pirkion nešaukiama sugrįžo Elena. Tai buvo graži, liekna, juodbruvė, aštuoniolikos devyniolikos metų mergiotė. Ji jau kelinti metai tarnauja pas Grigus, pastojusi pas juos dar pusmerge. Grigai buvo pripratę prie jos, net savotiškai pamilę, ypač sena Grigienė, dukterų neturėjusi. Elgėsi su ja, kaip su artima giminaite, dažnai duodavo bažnyčion, atlaiduosna nueiti geresnį savo dar iš jaunų dienų rūbą, šilkines skareles „pravėdinti“.

Elenai įėjus pirkion, abu seniai, kaip susitarę, nutilo. Grigienė paleido ratelį, Grigas sėdėdamas barškino pirštais į stalą.

Elena nusivilko kailinaičius, pakabino kertėje, pasismakriavo ir atsisėdo už ratelio.

Pirkioje užviešpatavo nepaprasta tyla, kurią drumstė tik ratelių urzgimas.

Grigas mėgo visados juokauti, mėgo šnekučiuoti, ar tai darbą dirbdamas, ar be darbo pirkioj sėdėdamas, ir dabartinis jo tylėjimas nugąsdino mergą – pajuto, kad apie ją seniai buvo kalbėję, ir kalbėję kažką negero, jei taip staiga jai įėjus nutilo. Įtempusi visas savo sielos stygas, neramumo pagauta, laukė dabar, kuo šis neįprastas Grigų tylėjimas pasibaigs.

– Taigi, Elena, – prabilo pagaliau Grigas: – liaukis minutėlę verpusi, kuodelis miškan nepabėgs. Noriu su tavim kelis žodžius rimtai pakalbėti.

Elena krūptelėjo, lyg staiga, netikėtai užkalbinta, atsikėlė ir vėl atsisėdo, veidas paraudo, ir rankos ėmė drebėti.

Sena Grigienė sėdėjo, kaip ant žarijų, dairėsi čia į senį, čia į Eleną.

– Tu girdėjai, ką skerdžius sakė svirne?

– Girdėjau, – daugiau lūpom, negu balsu, vos girdimai sušvegždėjo merga.

– Tai gal žinai, kodel jis taip pasakė? – kamantinėja Grigas.

– Ne, dėdule, nieko aš nežinau, – aiškinasi Elena, vis labiau kaisdama.

– Kaip nežinai?.. – sušuko balsu neiškentusi Grigienė.

– Palauk, motin, nerėkauk, negąsdink be reikalo mergos, – nutildė ją senis. – Žinai, kokios kalbos eina apie tave sodžiuje? – kreipėsi jis vėl į Eleną.

– Aš nežinau, ko jūs iš manęs norite, – rydama ašaras sukuždėjo merga.

– Tai sužinosi, jei nežinai...

Senis vėl išsitraukė iš užujuostės krepšį ir pypkę...

Merga sėdėjo dabar užsiašarojusi, susidėjusi rankas ant kelių, nei gyva, nei mirusi, lyg laukdama paskutinio smūgio, kuris turi ją pribaigti.

– Sodžiuje kalba, kad tu mūsų Juozą prikibai, – kimšdamas pypkę išdrožė Grigas ir žvilgtelėjo iš paniūrų į mergą.

– Gėdos netekai, besarmate!.. – vėl nesusilaikė Grigienė.

– Tylėk, motin, nekišk savo skatiko, kur jo niekas neprašo, sakiau tau, – subarė savo senę. – Nereikia bereikalingų žodžių...

Atsikėlė, priėjo „duobę“, iškrapštė pelenuose žariją ir įdėjo pypkėn. Papsėdamas, dūmais užsitraukdamas, grįžo ir atsisėdo vėl senoj vietoj pas stalą.

– Taigi, mergei, – kalbėjo toliau, traukdamas dūmus: – aš nenoriu žinoti, tiesa tai ar ne – paf-paf... Manau, kad netiesa – paf-paf... Bet del tų kalbų pas mus pasilikti toliau negali – paf-paf... Man gaila, labai gaila – paf-paf... Tu gera darbininkė, paklusni mergaitė – paf-paf... Buvai mums, kaip savas vaikas – paf-paf... Bet tau ir mums dabar bus geriau – paf-paf... jei apleisi mūsų namus...

Išėmė pypkę iš dantų, smarkiai nusispjovė, atsiduso, lyg sunkų atlikęs darbą, ir ėmė krapštytis straigtuku pypkės vidury.

– Niekur aš neisiu! – pravirko gausiomis ašaromis merga. – Nors užmuškite, niekur neisiu...

Grigas dar kartą nusispjovė.

– Kaip tai neisi? – sumišo senis. – Ko verki? Manai, aš tave nuskriausiu, algos nesumokėsiu? Ne, už visus metus sumokėsiu ir dar maisto pridėsiu, kad užtektų tau iki Kalėdų gyventi, kol kitą gaspadorių sau susirasi...

– Tuščia jos, tos mano algos!.. – suriko sukniubusi ant suolo, apsipildama ašaromis merga. – Išniekino mane Juozas... Kur dabar aš tokia pasidėsiu?..

Grigienės ratelis pats savaime nustojo sukęsis.

– Ak tu, paleistuve, ak tu, nedorėle, besarmate!.. Kaip tu Dievo nepabijojai, kaip žmonių akių nepasigėdinai!.. – plūsta Grigienė mergą.

Grigui iškrito pypkė iš rankų, išgirdus Elenos žodžius. Matyti, senis dar vis tikėjo, kad jo įtarimai, skerdžio žodžių sukelti, neturi galutinio pamato... Kad reikalas tiek toli nebuvo dar nuėjęs...

– Tylėk, boba, kad tave kur paibelis! – riktelėjo ant žmonos. Pasilenkęs pakėlė nuo žemės pypkę, apšluostė rankove ir užsikimšo už juostos.