Skerdžius atsisėdo ant žemės priešais, ištiesė basas savo kojas ir, krapštydamas iš tarpupirščių purvo grumzlus, kalbėjo visai rimtai, kiek rimtas galėjo būti.

– Žinai, ką aš tau, Petrai, patarsiu. Ryt vakarą, girdėjau, Žemaitis eina sielių Nemunu plukdyti. Pasisiūlyk jam eiti drauge. Dabar pavasaris, iki darbymetės dar spėsi sugrįžti ir gerą pinigą, sako, parsineši.

– Hmm, – sumykė Petras. – Gal ir gerai būtų...

– Žinoma, gerai. Labai būtų gerai! Porą savaičių ant vandens pagyvensi, kasdien vis naujas vietas matysi! Sako, tokis gražumėlis Nemunu plaukti, jog pamačius nors imk ir mirk iš malonumo!

– Taip tai taip, bet vistiek neuždirbsiu, kiek Amerikon nuvažiuoti reikia.

– Šimto neuždirbsi, tai tiesa. Bet gerą puskapį rublių, sako, uždirbsi. O ten jau kaip nors su mūsų Jankeliu susitarsi. Gal palauks, kol Amerikoj užsidirbsi. Juk ne plikbernis esi, namie ūkį paliksi...

– Gal ir tavo tiesa, – pakrapštė bernas pakaušį. – Reikia pagalvoti...

– Ką ten, berneli, išgalvosi begalvodamas! – linksmai nusijuokė skerdžius. – Paklausyk šį kartą manęs seno, eik dabar ir greičiau eik, susitark su Žemaičiu, o tai kitas gali pasišauti. Jei nori, brol, Amerikon patekti, neturi snausti...

– Na, ką gi, įkalbėjai, – atsikėlė Petras.

– Eisiu...

– Eik, eik, berneli! Išvengsi didelių nemalonumų, ir širdis nurims. Namie sėdėsi, tai to tik ir lauk, kad kaimą padegsi, – kalbėjo skerdžius, irgi atsikeldamas.

Petras, išgirdęs paskutinius žodžius, nustebo.

– Iš kur žinai, kad man tokia mintis buvo į galvą atėjusi?

– Negi aš tavęs nepažįstu? Su tavo būdu amžinai čia gali pražūti ir su kūnu ir su siela...

– Ot, tai raganius! – pagalvojo Petras. – Nuo jo nieko nepaslėpsi!..

Atsisveikinęs su skerdžium, Petras, visai jau nurimęs, nuėjo atgalio į sodžių. Eidamas gatve stabtelėjo ties Jankelio kiemu.

– Užeisiu, pasikalbėsiu su žydu, ką jis mano, ar gali būti grūdų iš šitų šiaudų, – pamanė bernas ir užsuko Jankelio pirkion.

Žydo namie nesurado, pirkioje buvo tik viena Jankelienė, sėdėjo pas langą ir kažką siuvo.

– Kur Jankelis? – pasiteiravo, nusiimdamas kepurę.

– Merkinėn išvažiavo, – nesikeldama iš vietos atsakė Jankelienė. – Dar iš ryto išvažiavo su Kukiu. Gal tamsta reikalą pas jį turi?

– Norėjau su juo pasikalbėti. Bet kad nėra, tai nėra, nieko nepadarysi. Užeisiu kitą kartą.

Čia kiek pastovėjo, palūkėjo, lyg stengdamasis kažką prisiminti.

– Gal turi, Jankelien, degtinės buteliuką? – nedrąsiai pasiklausė bernas.

– Kaip neturėsi geram žmogui? – atidėdama į šalį darbą atsiliepė Jankelienė. – Kitam gal nesusirastų, bet tamistai visados...

Atsikėlusi išėjo ir, vos porai minučių praslinkus, grįžo, degtinės buteliu nešina.

– Turėsi man palaukti, pinigų su savim nepasiėmiau, – net paraudęs aiškinasi Petras.

– Atsiskaitysim, kai Jankelis parvažiuos.

– Ką jau čia bekalbėsi. Negi aš tamista nepasitikiu? Tokis ūkininkas, ir kad nepalauktume!..

Petras nuėjo namo aplinkui, užudaržėmis. Nenorėjo eiti pro Kukio ir Žlabio kiemus, nenorėjo, kad jį kas pamatytų su degtinės buteliu rankose.

Parėjęs namo paslėpė degtinę kluone, šiauduosna. Čia prisiminė, kad arklys vis dar negirdytas darže, nuėjo, parsivedė jį, pagirdė pas šulinį ir įleido sodelin.

Motina ravėjo darže pasodninkus.

– Motule, aš einu kluonan prigulti, – stabtelėjo jis ties daržu. – Tu manęs nekelk. Kai labiau įkais diena, įleisi arklį tvartan.

Motina liovėsi ravėjus.

– Ar jau neskauda? – pasiklausė senutė, jo sveikata visą rytą susirūpinus. Ji nežinojo nei sūnaus ligos, nei jos priežasties. Petras nuo visų slėpė savo jausmus, net Verutei nebuvo nei vienu žodžiu apie juos prasitaręs. Vienas tik skerdžius žinojo, ir tai todel, kad jis raganius, ir nuo jo nieko nepaslėpsi, mažiausią žmogaus jausmą, kiekvieną mintį atspėja, kaip iš knygos paskaito...

– Jau praėjo, motule, – nusigręžė eiti Petras. – Tik neužmiršk vėliau arklio tvartan įleisti, o tai varmai sukapos...

Ir nuėjo kluonan.

Išsitraukęs iš šiaudų degtinę, išmušė į delną iš butelio kamštį, užsivertė ir ėmė tiesiog iš butelio gargaliuoti.

Degtinė susvilino gerklę, paspringo bernas, užsikosėjo. Nebuvo papratęs gerti tiesiog iš butelio.

Atsikosėjęs nusišluostė rankove lūpas ir pasižiūrėjo į šviesą, ar daug buvo atgėręs – vos žymu, kad gerta.

Atsisėdo šiauduosna, pastatė butelį tarp kojų ir, žiūrėdamas į jį, ilgai spjaudėsi.

– Ne tu mane, bet aš tave nugalėsiu, – pasiryžo pagaliau, pasiėmė buteliuką abiem rankom ir ėmė gerti. Užvertęs galvą ilgai ilgai gargaliavo. Visą pusę butelio ištuštino.

Atitraukęs nuo burnos butelį, pasižiūrėjo vėl į šviesą, užkimšo likusią kamščiu ir paslėpė šiauduosna.

Norėjo pasikelti. Prisiminė, kad turi kažkur eiti, su kažkuo kalbėtis, bet su kuo, ilgai negalėjo prisiminti.

– Aha, su Žemaičiu turiu pasikalbėti, – prisiminė pagaliau. – Imk jį velniai su visais jo sieliais! – nusikeikė ir išsitiesė ant šiaudų.

Greitai pajuto, kad kažkaip keistai pamielino jam kojas, rankas, lyg jos būtų jam svetimos pasidariusios. Visi daiktai aplinkui ėmė miglomis dengtis, lyg nerealus būtų dabar pasaulis, bet per sapną matomas.

Gulėjo aukštininkas ir gerėjosi, kad taip ramu, taip malonu pasauly gyventi.