Miglos aplinkui vis tirštėjo, kažkokios šiltos, švelnios. Kažkur pasigirdo tolimi, neaiškūs kažkokie garsai – gal kažkas dainavo, gal paukščiai čiulbeno – vis toliau, vis neaiškiau, vis švelniau...

Ramu, malonu, gera... Pagaliau užmigo Petras, kaip nudėtas...

VI.

Nepatogu, kai vienam kaime dvejos vestuvės vienu metu ir dargi gretimuose kiemuose. Nei šis, nei tas, nežinai žmogus, į kurias eiti.

Šiandien pas Kukį prasideda vestuvės ir pas Žlabį vakaronės – Kukio Jonukas veda pagaliau Žlabio Verutę, del kurios sūnus tiek ilgai nesantaikavo su tėvu, kol savo pasiekė, ir tėvas nusileido.

Nei bernai, nei mergos neliūsta, kad dvejos susipynė vestuvės – tai jau bus šokimėlio, tai jau pasilinksmins!.. Ir dar smagiau linksmintis, kad jokis skubus nei lauko, nei namų darbas nelaukia. O čia dar tokios vestuvės – geriausi muzikantai pasamdyti. Kukis vienas net tris parsikvietė, jų tarpe vieną su cimbolais...

Patenkinti visi, bet nepatenkintas patsai Kukis. Susigraužęs, piktas, lyg ne jo tikro sūnaus būtų vestuvės, stovėjo vidury kiemo ir gailėjosi, kad nusileido sūnui, sutiko, kad vestų Žlabio Verutę...

Ne tokią svajojo gauti sau marčią, ne su tokiais susigiminiuoti žmonėmis – iš garsios giminės, tikėjosi, gausiąs marčią, turtingą, su šimtais, su didelėmis kraičio skryniomis; susigiminiuosiąs, manė, su garsiais turtuoliais, o dabar, štai tau, Žlabytę gauna! Nei ji šimtų atsineš, nei karvių, nei ilgakarčių arklių neatsivarys, nei jos kraičio skrynių, jei ir turi porą, niekas nepamatys. Negi krausi į ratus ir veši arkliais iš kiemo į gretimą kiemą!..

Ir vestuvės kažkokios nežmoniškos – atėjo bernai ir nusivedė jo muzikantus pas Žlabį! Sako, ten linksmiau, ten mergų daugiau, o čia vistiek nėra su kuo šokti...

Ir kurios gali būti žmoniškos vestuvės, kai abu jaunikiai iš vieno sodžiaus, dargi iš gretimų kiemų!..

Vai, gailėjosi dabar Kukis, kad sutiko, sūnui nusileido, Dievo rankos pirštą pamatęs. Ir kur čia tasai Dievo rankos pirštas pasireiškė, kur jį pamatė? Prastas atsitikimas, kad važis įlūžo upelin, kuriam ir višta neprigertų – negi čia buvo galima išvysti Dievo rankos pirštą?..

Tai vis tas Gugis begėdis įkalbėjo, įbaidė!..

Kad sūnus sušlapo, sušalo, kol namus pasiekė, kad sušalęs paskui susirgo – tai juk prastas dalykas, o jokis Dievo rankos pirštas!..

Na, susirgo ir pagijo, pasitaisė...

Tai Gugio darbas šios nelemtos vestuvės, kad jį kur galas! Apkvaišino savo kalbomis žmogų, iš proto išvedė. Girtuoklio paklausė, blevyzgio, kuris kasdien daugiau Dievui nusideda, negu ant jo galvos plaukų auga.

– Nevertas jis, kad šiandien apgraužtu kaulu jį pavaišintau, surūgusios giros stiklu užgertau, – pyko Kukis. – Teateina tik, jau aš jam parodysiu Dievo rankos pirštą!..

Kai jis taip nirto, vidury kiemo stovėdamas, kaip tik tuo metu per vartus įėjo Gugis.

Susiraukė Kukis, pamatęs skerdžių.

– Tu čia ko atėjai? Ar kviečiau gal aš tave? – nemandagiai sutiko jį Kukis. – Matai, svečias atsirado!..

Skerdžius stabtelėjo.

– Man, žmogau, vistiek, kvietei mane ar ne. Einu, kur, mano manymu, esu reikalingas, – atsikirto Kukiui.

– Kuriam galui tu čia reikalingas! Ar kad blevyzgotai, savo blevyzgais Dievą rūstintai? Geriau gulti eitai, o tai ryt pamigsi, pavėluosi gyvulius išgyti...

– Kad atėjau, matyti, kažkam būsiu reikalingas, – nenusileidžia jam skerdžius. – O gyvuliais, žmoguli, nesirūpink: už mane negysi...

Nusigrįžo ir nuėjo pirkion. Paskui jį nukulnavo ir Kukis...

Negeriau nusiteikęs nubudo ir Lukašiūnų Petras.

Saulė jau buvo nusileidusi, bet, matyti, neseniai, nes buvo visai dar šviesu. Raudona liepsna pasruvusi vakarų pašvaistė buvo padegusi pusę dangaus. Balti debesėliai, lyg tolimo gaisro nušviesti, sruveno kruvina šviesa.

Petras atsisėdo. Galva sukosi, kaip apkvaitusi; viršugalvis ir pakaušis skaudėjo, lyg replėmis kas būtų juos veržęs; ausyse ūžė, lūpos nusmogojusios; troškino vidurius tiek, jog rodėsi – pusę šulinio išgertų ir vis dar troškulio nenumarintų.

– Gerai būtų dabar išsipagirioti, – pagalvojo sėdėdamas ir prisiminė, kad prieš užmigdamas buvo dar visą pusbutelį kažkur nukišęs šiauduosna. Neatsikeldamas išsitiesė ant pilvo ir ėmė aplinkui šiauduose rankom grabaliuoti.

Suradęs atkišo ir, užrietęs galvą aukštyn, gėrė uždusdamas, kelis kartus nutraukdamas, spjaudydamas, kol pagaliau išsiurbė iki dugno ir trenkė butelį per atdaras kluono duris.

Numetęs pagalvojo, kad kluonienon gali ateiti motina ir pamatyti butelį. Atsikėlė ir netvirtu žingsniu nukeverzojo, pakėlė netoli durų begulintį butelį ir įmetė per tvorą į kaimyno daržą.

Grįžęs atgal vėl atsigulė šiauduose aukštininkas, pasidėjęs rankas po galva. Ilgai taip gulėjo nejudėdamas. Galvą vis mažiau skaudėjo, ausyse mažiau ūžė, troškulys nyko, ir nuotaika gerėjo. Tik vis negalėjo prisiminti, kodel šiandien jis pasigėrė, ir vis rodėsi, kad būtinai turėjo kažkur eiti...

– E, neprisimenu ir nereikia, – pagalvojo. – Ką čia kvaršinsiu sau galvą...

Gulėjo, įsmeigęs akis kluono kraigan, ir juto, kad galva vėl ėmė svaigti, miglos vėl ėmė visą jį gaubti, ir kūnas pasidarė lyg svetimas ir tuo pačiu metu tokis lengvutis, jog štai, rodos, pakils ir išlėks kažkur aukštai, aukštai, į tuos debesėlius, kurie ten toli, pačiam dangaus krašte, vis labiau temo, akyse geso ir jau nebuvo nei tokie kruvini, nei spindulingi...