Paežerėj pusiau į krantą ištrauktas stovėjo luotas.

Petras priėjo, atsisėdo ant luoto galo, uždengė veidą rankomis ir, kaip anksčiau namie, lovoje sėdėdamas, taip dabar čia ėmė visu liemeniu linguoti čia į priekį, čia atgal...

Ar ilgai čia taip linguodamas sėdėjo, be minčių, be jausmo, nenusivokė. Rodos, girdėjo kažkur gyvulius mykiant, kažkur piemenis rėkaujant...

Nepakėlė galvos, neatidengė veido, neapsidairė, kol pajuto, kad kažkas suėmė jį abiem rankom už pečių ir ėmė smarkiai, kaip tuščią maišą, krėsti...

Pašoko Petras. Priešais stovėjo skerdžius Gugis, atginęs į ežerą gyvulių girdyti.

Petras vėl atsisėdo, su skerdžium nesisveikindamas.

– Del Žlabytės širdį skauda? – ne tai su užuojauta, ne tai su pašaipa pasiklausė skerdžius. – Spjauk, vaikei! Negi viena graži merga yra pasauly?..

Petras žiūrėjo į skerdžių, akis išvertęs, lyg jo žodžių nesuprasdamas. Suprato pagaliau ir smarkiai supyko, patsai nežinodamas, kodel.

– Senas esi ir kvailas, – išsikeikė.

Skerdžius neužsigavo, tik nusijuokė.

– O kas tau sakė, kad esu protingas? Aš pats žinau, kad esu kvailas ir jokiam geram darbui netinku, todel ir skerdžiauju.

– Spjauti noriu į tavo Žlabytę! – garsiai šūktelėjo bernas ir tuojau apsidairė, ar kuris piemuo tik nebus išgirdęs jo žodžių.

Arti piemenų nesimatė.

– Ot ir gerai, berneli, ot ir gerai, kad taip kalbi, – lyg nusidžiaugęs pritarė jam skerdžius. – Praslinks laikas, ir visai nurimsi, tikėk manimi. Sakiau tau: važiuok Amerikon. Ten dar netokių gražuolių surasi...

– Niekus kalbi, – piktai nusišaipė Petras. – Labai norėtau Amerikon, dar šiandien nusispjautau, mestau visą ir eitau, kur akys mato. Bet, ot, nėra pinigų, ir sėdėk dabar čia, kaip apkvaišęs.

Skerdžius atsisėdo ant žemės priešais, ištiesė basas savo kojas ir, krapštydamas iš tarpupirščių purvo grumzlus, kalbėjo visai rimtai, kiek rimtas galėjo būti.

– Žinai, ką aš tau, Petrai, patarsiu. Ryt vakarą, girdėjau, Žemaitis eina sielių Nemunu plukdyti. Pasisiūlyk jam eiti drauge. Dabar pavasaris, iki darbymetės dar spėsi sugrįžti ir gerą pinigą, sako, parsineši.

– Hmm, – sumykė Petras. – Gal ir gerai būtų...

– Žinoma, gerai. Labai būtų gerai! Porą savaičių ant vandens pagyvensi, kasdien vis naujas vietas matysi! Sako, tokis gražumėlis Nemunu plaukti, jog pamačius nors imk ir mirk iš malonumo!

– Taip tai taip, bet vistiek neuždirbsiu, kiek Amerikon nuvažiuoti reikia.

– Šimto neuždirbsi, tai tiesa. Bet gerą puskapį rublių, sako, uždirbsi. O ten jau kaip nors su mūsų Jankeliu susitarsi. Gal palauks, kol Amerikoj užsidirbsi. Juk ne plikbernis esi, namie ūkį paliksi...

– Gal ir tavo tiesa, – pakrapštė bernas pakaušį. – Reikia pagalvoti...

– Ką ten, berneli, išgalvosi begalvodamas! – linksmai nusijuokė skerdžius. – Paklausyk šį kartą manęs seno, eik dabar ir greičiau eik, susitark su Žemaičiu, o tai kitas gali pasišauti. Jei nori, brol, Amerikon patekti, neturi snausti...

– Na, ką gi, įkalbėjai, – atsikėlė Petras.

– Eisiu...

– Eik, eik, berneli! Išvengsi didelių nemalonumų, ir širdis nurims. Namie sėdėsi, tai to tik ir lauk, kad kaimą padegsi, – kalbėjo skerdžius, irgi atsikeldamas.

Petras, išgirdęs paskutinius žodžius, nustebo.

– Iš kur žinai, kad man tokia mintis buvo į galvą atėjusi?

– Negi aš tavęs nepažįstu? Su tavo būdu amžinai čia gali pražūti ir su kūnu ir su siela...

– Ot, tai raganius! – pagalvojo Petras. – Nuo jo nieko nepaslėpsi!..

Atsisveikinęs su skerdžium, Petras, visai jau nurimęs, nuėjo atgalio į sodžių. Eidamas gatve stabtelėjo ties Jankelio kiemu.

– Užeisiu, pasikalbėsiu su žydu, ką jis mano, ar gali būti grūdų iš šitų šiaudų, – pamanė bernas ir užsuko Jankelio pirkion.

Žydo namie nesurado, pirkioje buvo tik viena Jankelienė, sėdėjo pas langą ir kažką siuvo.

– Kur Jankelis? – pasiteiravo, nusiimdamas kepurę.

– Merkinėn išvažiavo, – nesikeldama iš vietos atsakė Jankelienė. – Dar iš ryto išvažiavo su Kukiu. Gal tamsta reikalą pas jį turi?

– Norėjau su juo pasikalbėti. Bet kad nėra, tai nėra, nieko nepadarysi. Užeisiu kitą kartą.

Čia kiek pastovėjo, palūkėjo, lyg stengdamasis kažką prisiminti.

– Gal turi, Jankelien, degtinės buteliuką? – nedrąsiai pasiklausė bernas.

– Kaip neturėsi geram žmogui? – atidėdama į šalį darbą atsiliepė Jankelienė. – Kitam gal nesusirastų, bet tamistai visados...

Atsikėlusi išėjo ir, vos porai minučių praslinkus, grįžo, degtinės buteliu nešina.

– Turėsi man palaukti, pinigų su savim nepasiėmiau, – net paraudęs aiškinasi Petras.

– Atsiskaitysim, kai Jankelis parvažiuos.

– Ką jau čia bekalbėsi. Negi aš tamista nepasitikiu? Tokis ūkininkas, ir kad nepalauktume!..

Petras nuėjo namo aplinkui, užudaržėmis. Nenorėjo eiti pro Kukio ir Žlabio kiemus, nenorėjo, kad jį kas pamatytų su degtinės buteliu rankose.

Parėjęs namo paslėpė degtinę kluone, šiauduosna. Čia prisiminė, kad arklys vis dar negirdytas darže, nuėjo, parsivedė jį, pagirdė pas šulinį ir įleido sodelin.

Motina ravėjo darže pasodninkus.

– Motule, aš einu kluonan prigulti, – stabtelėjo jis ties daržu. – Tu manęs nekelk. Kai labiau įkais diena, įleisi arklį tvartan.

Motina liovėsi ravėjus.

– Ar jau neskauda? – pasiklausė senutė, jo sveikata visą rytą susirūpinus. Ji nežinojo nei sūnaus ligos, nei jos priežasties. Petras nuo visų slėpė savo jausmus, net Verutei nebuvo nei vienu žodžiu apie juos prasitaręs. Vienas tik skerdžius žinojo, ir tai todel, kad jis raganius, ir nuo jo nieko nepaslėpsi, mažiausią žmogaus jausmą, kiekvieną mintį atspėja, kaip iš knygos paskaito...

– Jau praėjo, motule, – nusigręžė eiti Petras. – Tik neužmiršk vėliau arklio tvartan įleisti, o tai varmai sukapos...

Ir nuėjo kluonan.

Išsitraukęs iš šiaudų degtinę, išmušė į delną iš butelio kamštį, užsivertė ir ėmė tiesiog iš butelio gargaliuoti.

Degtinė susvilino gerklę, paspringo bernas, užsikosėjo. Nebuvo papratęs gerti tiesiog iš butelio.

Atsikosėjęs nusišluostė rankove lūpas ir pasižiūrėjo į šviesą, ar daug buvo atgėręs – vos žymu, kad gerta.

Atsisėdo šiauduosna, pastatė butelį tarp kojų ir, žiūrėdamas į jį, ilgai spjaudėsi.

– Ne tu mane, bet aš tave nugalėsiu, – pasiryžo pagaliau, pasiėmė buteliuką abiem rankom ir ėmė gerti. Užvertęs galvą ilgai ilgai gargaliavo. Visą pusę butelio ištuštino.

Atitraukęs nuo burnos butelį, pasižiūrėjo vėl į šviesą, užkimšo likusią kamščiu ir paslėpė šiauduosna.

Norėjo pasikelti. Prisiminė, kad turi kažkur eiti, su kažkuo kalbėtis, bet su kuo, ilgai negalėjo prisiminti.

– Aha, su Žemaičiu turiu pasikalbėti, – prisiminė pagaliau. – Imk jį velniai su visais jo sieliais! – nusikeikė ir išsitiesė ant šiaudų.

Greitai pajuto, kad kažkaip keistai pamielino jam kojas, rankas, lyg jos būtų jam svetimos pasidariusios. Visi daiktai aplinkui ėmė miglomis dengtis, lyg nerealus būtų dabar pasaulis, bet per sapną matomas.

Gulėjo aukštininkas ir gerėjosi, kad taip ramu, taip malonu pasauly gyventi.

Miglos aplinkui vis tirštėjo, kažkokios šiltos, švelnios. Kažkur pasigirdo tolimi, neaiškūs kažkokie garsai – gal kažkas dainavo, gal paukščiai čiulbeno – vis toliau, vis neaiškiau, vis švelniau...

Ramu, malonu, gera... Pagaliau užmigo Petras, kaip nudėtas...

VI.

Nepatogu, kai vienam kaime dvejos vestuvės vienu metu ir dargi gretimuose kiemuose. Nei šis, nei tas, nežinai žmogus, į kurias eiti.

Šiandien pas Kukį prasideda vestuvės ir pas Žlabį vakaronės – Kukio Jonukas veda pagaliau Žlabio Verutę, del kurios sūnus tiek ilgai nesantaikavo su tėvu, kol savo pasiekė, ir tėvas nusileido.

Nei bernai, nei mergos neliūsta, kad dvejos susipynė vestuvės – tai jau bus šokimėlio, tai jau pasilinksmins!.. Ir dar smagiau linksmintis, kad jokis skubus nei lauko, nei namų darbas nelaukia. O čia dar tokios vestuvės – geriausi muzikantai pasamdyti. Kukis vienas net tris parsikvietė, jų tarpe vieną su cimbolais...

Patenkinti visi, bet nepatenkintas patsai Kukis. Susigraužęs, piktas, lyg ne jo tikro sūnaus būtų vestuvės, stovėjo vidury kiemo ir gailėjosi, kad nusileido sūnui, sutiko, kad vestų Žlabio Verutę...

Ne tokią svajojo gauti sau marčią, ne su tokiais susigiminiuoti žmonėmis – iš garsios giminės, tikėjosi, gausiąs marčią, turtingą, su šimtais, su didelėmis kraičio skryniomis; susigiminiuosiąs, manė, su garsiais turtuoliais, o dabar, štai tau, Žlabytę gauna! Nei ji šimtų atsineš, nei karvių, nei ilgakarčių arklių neatsivarys, nei jos kraičio skrynių, jei ir turi porą, niekas nepamatys. Negi krausi į ratus ir veši arkliais iš kiemo į gretimą kiemą!..

Ir vestuvės kažkokios nežmoniškos – atėjo bernai ir nusivedė jo muzikantus pas Žlabį! Sako, ten linksmiau, ten mergų daugiau, o čia vistiek nėra su kuo šokti...

Ir kurios gali būti žmoniškos vestuvės, kai abu jaunikiai iš vieno sodžiaus, dargi iš gretimų kiemų!..

Vai, gailėjosi dabar Kukis, kad sutiko, sūnui nusileido, Dievo rankos pirštą pamatęs. Ir kur čia tasai Dievo rankos pirštas pasireiškė, kur jį pamatė? Prastas atsitikimas, kad važis įlūžo upelin, kuriam ir višta neprigertų – negi čia buvo galima išvysti Dievo rankos pirštą?..

Tai vis tas Gugis begėdis įkalbėjo, įbaidė!..

Kad sūnus sušlapo, sušalo, kol namus pasiekė, kad sušalęs paskui susirgo – tai juk prastas dalykas, o jokis Dievo rankos pirštas!..

Na, susirgo ir pagijo, pasitaisė...

Tai Gugio darbas šios nelemtos vestuvės, kad jį kur galas! Apkvaišino savo kalbomis žmogų, iš proto išvedė. Girtuoklio paklausė, blevyzgio, kuris kasdien daugiau Dievui nusideda, negu ant jo galvos plaukų auga.

– Nevertas jis, kad šiandien apgraužtu kaulu jį pavaišintau, surūgusios giros stiklu užgertau, – pyko Kukis. – Teateina tik, jau aš jam parodysiu Dievo rankos pirštą!..

Kai jis taip nirto, vidury kiemo stovėdamas, kaip tik tuo metu per vartus įėjo Gugis.

Susiraukė Kukis, pamatęs skerdžių.

– Tu čia ko atėjai? Ar kviečiau gal aš tave? – nemandagiai sutiko jį Kukis. – Matai, svečias atsirado!..

Skerdžius stabtelėjo.

– Man, žmogau, vistiek, kvietei mane ar ne. Einu, kur, mano manymu, esu reikalingas, – atsikirto Kukiui.

– Kuriam galui tu čia reikalingas! Ar kad blevyzgotai, savo blevyzgais Dievą rūstintai? Geriau gulti eitai, o tai ryt pamigsi, pavėluosi gyvulius išgyti...

– Kad atėjau, matyti, kažkam būsiu reikalingas, – nenusileidžia jam skerdžius. – O gyvuliais, žmoguli, nesirūpink: už mane negysi...

Nusigrįžo ir nuėjo pirkion. Paskui jį nukulnavo ir Kukis...

Negeriau nusiteikęs nubudo ir Lukašiūnų Petras.

Saulė jau buvo nusileidusi, bet, matyti, neseniai, nes buvo visai dar šviesu. Raudona liepsna pasruvusi vakarų pašvaistė buvo padegusi pusę dangaus. Balti debesėliai, lyg tolimo gaisro nušviesti, sruveno kruvina šviesa.

Petras atsisėdo. Galva sukosi, kaip apkvaitusi; viršugalvis ir pakaušis skaudėjo, lyg replėmis kas būtų juos veržęs; ausyse ūžė, lūpos nusmogojusios; troškino vidurius tiek, jog rodėsi – pusę šulinio išgertų ir vis dar troškulio nenumarintų.

– Gerai būtų dabar išsipagirioti, – pagalvojo sėdėdamas ir prisiminė, kad prieš užmigdamas buvo dar visą pusbutelį kažkur nukišęs šiauduosna. Neatsikeldamas išsitiesė ant pilvo ir ėmė aplinkui šiauduose rankom grabaliuoti.

Suradęs atkišo ir, užrietęs galvą aukštyn, gėrė uždusdamas, kelis kartus nutraukdamas, spjaudydamas, kol pagaliau išsiurbė iki dugno ir trenkė butelį per atdaras kluono duris.

Numetęs pagalvojo, kad kluonienon gali ateiti motina ir pamatyti butelį. Atsikėlė ir netvirtu žingsniu nukeverzojo, pakėlė netoli durų begulintį butelį ir įmetė per tvorą į kaimyno daržą.

Grįžęs atgal vėl atsigulė šiauduose aukštininkas, pasidėjęs rankas po galva. Ilgai taip gulėjo nejudėdamas. Galvą vis mažiau skaudėjo, ausyse mažiau ūžė, troškulys nyko, ir nuotaika gerėjo. Tik vis negalėjo prisiminti, kodel šiandien jis pasigėrė, ir vis rodėsi, kad būtinai turėjo kažkur eiti...

– E, neprisimenu ir nereikia, – pagalvojo. – Ką čia kvaršinsiu sau galvą...

Gulėjo, įsmeigęs akis kluono kraigan, ir juto, kad galva vėl ėmė svaigti, miglos vėl ėmė visą jį gaubti, ir kūnas pasidarė lyg svetimas ir tuo pačiu metu tokis lengvutis, jog štai, rodos, pakils ir išlėks kažkur aukštai, aukštai, į tuos debesėlius, kurie ten toli, pačiam dangaus krašte, vis labiau temo, akyse geso ir jau nebuvo nei tokie kruvini, nei spindulingi...

– Vai, ir miegi, miegi tu, vaikeli! – užkalbino jį motina, atsistojusi tarp kluono durų. – Visą dieną išmiegojai, kaip užmuštas. Kelkis, vaikeli, jau vakaras. Tuoj nuotaka ateis atsisveikinti ir suras tave šiauduose bemiegantį. Tai bus gražu!

Petras staiga prisiminė, kodel nuo pat ryto girtas, ir širdį jam taip skaudžiai sudaigė, jog vos susilaikė balsu nesurikęs.

Motina stovėjo duryse ir laukė. Sūnus, iš skausmo stenėdamas, atsikėlė, nusikratė šiaudų šiurkšles nuo švarko ir nuėjo su motina pir* kion tylėdamas.

Senutė pastebėjo, kad su sūnumi kažkas nepaprasto dedasi.

– Gal galvelę tau skaudėjo, kad akutės tavo lyg miglomis aptrauktos? – susirūpino senutė.

– Skaudėjo, bet praėjo jau, – nuramino ją Petras.

Pirkioje pasisėmė iš kibiro vandens ir gėrė, gėrė, o troškulys vis nemažėjo.

Pasisėmęs dar vandens ėmė praustis, garsiai prunkšdamas, suvilgė visą galvą.

Motina triūsė aplink pečių, aplink stalą, vakarienę gamino.

– Štai Žlabytė su draugelėmis jau pas Misiulį nuėjo. Tuoj bus ir pas mus, – kalbina sūnų, pasižiūrėdama per langą. – Tai laimė mergai! Tokį berną turtuolį gavo! Kas galėjo tikėti? Tik su šešiuru tai bus nelengva jai sugyventi.

Petras kažką neaiškaus sumykė, nusišluostė skubiai rankšluosčiu ir griebėsi kepurės.

Kažkodel jam pasivaideno, kad pirkioj tvanku, kaip pirty.

– Kur tu, vaikeli, rengiesi? Pavakarieniautai, o tai visą dienelę nevalgęs, – stengiasi sulaikyti jį motina. – Ir nuotaka tuoj užeis. Negražu bėgti iš namų, dargi Dievulis supyks. Reikia gi mergai gero gyvenimo palinkėti.

– Apsieis be mano linkėjimų, – jau duryse burbtelėjo Petras.

Nenorėjo susitikti, nenorėjo pamatyti Verutės, taip nusiteikęs. Galva svaigo, kojos linko, lyg po didelio nuovargio, ir vemti norėjosi, vidurius traukė...

Išėjęs iš pirkios, patsai nežinojo, kur dabar turi eiti – į laukus bėgti ar miškan pasikarti, ar į ežerą pasiskandinti? Bet neapsižiūrėjo, kai atsirado Kukio kieme...

Abu Kukio pirkių galai buvo apšviesti. Vidury buvo girdėti triukšmingi vyrų balsai.

Petras staiga įnirto.

– Šis kusdubelis, žiūrėk, man iš panosės mergą pagriebė! Tuščia mergos, bet jam kaulus sulaužysiu, kad žinotų... – vis labiau siuto bernas.

Nuo išgertos anksčiau degtinės ir nuo savo pykčio, taip staiga jį pagavusio, ėmė dar labiau svaigti jo galva, ir jau nieko negalvodamas drąsiai žengė Kukio pirkion.

Abiejuose galuose pečiai liepsnojo. Kukienė su samdininkėmis ir atėjusiomis padėti kaimynėmis, su atvažiavusiomis į brolio vestuves ištekėjusiomis dukterimis čirškino, kepė, virė, gamino rytdienos išstaigai. Pirkiose buvo karšta, tvanku, nors langai buvo atdari.

Pirmutiniam gale, aplinkui apkrautų sūriu, sviestu, skilandžiu, dešromis stalų sėdėjo vyrai, vienmarškiniai, gurkšnojo alų ir garsiai kalbėjosi, juokavo. Čia pat buvo ir skerdžius Gugis. Jis sėdėjo stalo gale, kažką triukšmingai pasakojo savo kaimynams ir garsiai su jais juokėsi.

Jaunimo nematyti – visas buvo susirinkęs pas Zlabį. Tik vaikų čia prisigrūdo pilna. Aplipo jie lovas, visus kampus, užpečkius ir kampelius.

Kai Lukošiūnas įėjo, niekas į jį neatkreipė dėmesio. Su nieku nesisveikindamas, net kepurės nenusiėmęs nuo galvos, priėjo į stalą, atstūmė alkūnėmis į šalį ten sėdėjusius senesnius vyrus ir įsirioglino į jų vidurį.

– Matai, Kuki, naujas svečias pas tave atėjo, – sušuko garsiai paraudusiomis akimis. – Vaišink mane dabar!..

Kalbos akimirksniui nutilo prie stalo. Kukis piktai sušnairavo.

– Tu jau pats, kaip matau, kitur pasivaišinai. Dievo nebijodamas jau nusilakei...

– Ne už tavo nusilakiau, – šūkaloja bernas. – Vaišink dabar, kad liepiu!