Kukis supyko ne juokais.

– Nešdinkis sveikas, iš kur atėjęs. Čia ne tvartas, man paršų prie stalo nereikia.

– Ak, tu taip? – lyg nustebo bernas. – Tai aš patsai pasivaišinsiu.

Ir pasigriebęs jam iš panosės stiklinę, prisipylė pilną alaus ir išgėrė ją vienu matu. Prisipylė antrą – ir antrą išgėrė tokiu pat būdu.

Vyrai, kai nutilo, taip ir tylėjo, lyg laukdami, kas čia dėsis toliau.

Lukošiūnas, išgėręs antrą kartą, trenkė stiklinę iš visų jėgų į aslą, jog ji mažomis skeveldromis pabiro į visas šalis.

Vaikai, kaip žvirblių būrys, metėsi išgąsdinti į šalį, kaikurie net spruko per duris.

– Eik, eik namo, išsimiegok, kad jau pasigėrei, – įsikišo Misiulis. – Neišdykauk čia man, o ne – kaip bematai, ožio ragan suriesiu.

– A, žydbernis! – pasižiūrėjo į jį girtomis akimis Petras, nes išgertas alus, susimaišęs su kluone išgerta degtine, ėmė smarkiai mušti jam į galvą. – Ir tu čia atsiradai?..

Nors už akių Misiulį žmonės dažnai taip pravardžiavo, bet akysna jo iki šiol niekas dar nebuvo drįsęs taip pavadinti.

– Ak tu, paršo koja! – riktelėjo jis įsižeidęs. – Tuojau man nešdinkis iš čia!

– Ak, nusigandau! – sušuko bernas ir garsiai nusikvatojo. – Manai, kad tu seniūnas, tai aš imsiu ir nusigąsiu tavęs. Kaip aš tavęs bijau, tai ot, pirmai pradžiai!..

Ir, pagriebęs artimiausią po ranka pasipainiojusią puspilnę alaus stiklinę, kliustelėjo jam į veidą.

Misiulis net žado neteko iš pykčio.

– Ak, tai tu taip! – sušuko jisai ir, kaip iešmu durtas, pašoko iš vietos ir visa plaštake drožė Lukošiūnui į veidą. Paskui stūmė abiem rankom į krūtinę, kad bernas vos neapsivertė aukštyn kojomis su suoleliu, nors jame sėdėjo dar trejetas vyriškių.

– Tu kautis nori! – pašoko dabar ir Lukošiūnas.

– Aš tave išmokysiu, kaip reikia svečiuose elgtis! – keikėsi Misiulis, šluostydamas rankove alum aptaškytą veidą.