Jankelis priėjo atsargiai, pasiryžęs kiekvienu akimirksniu bėgti, jei tik pastebės, kad bernas vis dar karingai nusiteikęs.

– Vai, Jankeli, – sudejavo Petras, lįsdamas iš šiaudų: – tu gal ir nežinai, ką aš šiandien pridirbau?

– Kaip nežinosi, jei žandarai jau atvažiavo ir ieško dabar tavęs. Niekas nematė, kai tu čia užėjai? – pasiteiravo baikštusis Jankelis.

– Rodos, niekas. O gal ir matė kas, ar aš žinau...

– Ui, negerai, negerai pasielgei. Suims dabar tave žandarai, kalėjiman pasodins, katorgon pasmerks... Oi, didelio vargo turėsi, Petrai. O vis todel, kad pasigėrei...

– Kas man dabar lieka daryti? – nusiminė Lukošiūnas. – Patark, Jankeli. Aš pats nieko neišmanau.

– Vakar mano langus daužei, mušti mane norėjai, o šiandien patarimo prašai. Kai gera – tai Jankelis nekrikštas, Jankelis parkas, mušti reikia Jankelį. O kai tik kam bloga, tada: – Jankeli, patark!.. Ok, jūs, gojai...

– Dovanok, Jankeli, – girtas buvau vakar, – teisinasi Lukošiūnas. – Už langus tau užmokėsiu.

– O už išgąstį? – paslaptingai pasiklausė žydas.

Nors Petras buvo labai prislėgtas savo bėdos, susirūpinęs, bet žydo klausimas jam atrodė tiek juokingas, jog nesusilaikė ir nusikvatojo.

– Tss!.. – sumostikavo Jankelis. – Dar gali kas išgirsti tavo juoką, ir praneš žandarui...

– Išgąstis tavo jau praėjo ir nieko tau nekaštavo, – vis dar šypsosi Petras. – Ot, man dabar bėda – tai jau bėda!..

– Ui, didelė bėda, – pritarė jam žydas. – Jei uriadninkas numirs, tave, Petrai, pakarti gali.

– Ai ai ai, – sudejavo Lukošiūnas, susiėmęs rankom už galvos. – Ką aš padariau, ką aš padariau... Motina dabar... Dieve tu mano... Nors eik ir nusiskandyk ežere. Kitos išeities man nebėra!

– Nu, nėra tokios blogos padėties, kad protingas žmogus nesurastų išėjimo, – ramina jį Jankelis. – Bėk Amerikon, kol dar nesuėmė tavęs žandarai.