– Ui, kad susikovęs tik būtų, nu, su bernais, ar žyduką kurį primušęs, tai nieko, – aiškina Jankelis. – Kada žmonės nesimuša? O kai mušasi, tai jau kuriam nors žydui visados tenka. Bet kad policiją primušė – tai jau bloga, labai bloga. Mūsų žydeliai, kurie visus įstatymus žino, sako, kad Petrui bus katorga.
Dūsavo žmonės del tokių netikėtų įvykių, kiti, kurių vaikai buvo vestuvininkų tarpe, rimtai nerimavo – ką čia su tokiu pramuštgalviu! Galėjo kurį ir sunkiai sužaloti...
Petro niekas nesigailėjo, smerkė jį visi, gailėjosi tik senos jo motinos, našlės.
– Ir kas jam atsitiko? – stebėjosi Slamis. – Buvo bernas, kaip bernas, o dabar lyg visai iš proto išsikraustė.
– Tėvulio raugas atsirūgo. Argi jau užmiršote? – pastebėjo Žlabys.
– Dabar ne tie laikai, kad sūnus galėtų išdykauti, kaip kad išdykavo tėvas, – piktai nusišaipė Misiulis. – Dabar nebepaišdykausi...
– Visgi gaila berno, – pastebėjo kažkas.
– Ko gailėtis? Taip jam ir reikia! – paneigė kerštingas Misiulis.
Gatvėj pasigirdo vežimas su skambalais. Kažkas susiprato:
– Matyti, žandarai...
Jankelis prisiminė, kad jo arklys dar neiškinkytas, negirdytas, ir paskubėjo išsinešdinti. Taip staiga prisiminė todel, kad iš tikrųjų nemėgo su tais reikalais turėti ką nors bendro, į kuriuos jau yra policija įsikišusi.
Jankelis sunešė stiklus pirkion, iškinkė arklį, pagirdė ir įleido tvartan.
Arklys buvo alkanas, ir Jankelis nutarė duoti jam šiandien avižų. Vos įėjo savo kluonelin, kurio peludėj buvo avižos supiltos, kai išgirdo, kad jį kažkas pašaukė vardu.
– Jankei, Jankei, eik čion arčiau...
Žydas atsigręžė ir nusigando – suverstuose kampe šiauduose kyšojo Petro Lukošiūno galva.
– Oi, suras jį čia, įvels mane į bėdą, – pagalvojo Jankelis. – Pasakys, kad aš jį čia tyčia paslėpiau.
Jankelis priėjo atsargiai, pasiryžęs kiekvienu akimirksniu bėgti, jei tik pastebės, kad bernas vis dar karingai nusiteikęs.
– Vai, Jankeli, – sudejavo Petras, lįsdamas iš šiaudų: – tu gal ir nežinai, ką aš šiandien pridirbau?
– Kaip nežinosi, jei žandarai jau atvažiavo ir ieško dabar tavęs. Niekas nematė, kai tu čia užėjai? – pasiteiravo baikštusis Jankelis.
– Rodos, niekas. O gal ir matė kas, ar aš žinau...
– Ui, negerai, negerai pasielgei. Suims dabar tave žandarai, kalėjiman pasodins, katorgon pasmerks... Oi, didelio vargo turėsi, Petrai. O vis todel, kad pasigėrei...
– Kas man dabar lieka daryti? – nusiminė Lukošiūnas. – Patark, Jankeli. Aš pats nieko neišmanau.
– Vakar mano langus daužei, mušti mane norėjai, o šiandien patarimo prašai. Kai gera – tai Jankelis nekrikštas, Jankelis parkas, mušti reikia Jankelį. O kai tik kam bloga, tada: – Jankeli, patark!.. Ok, jūs, gojai...
– Dovanok, Jankeli, – girtas buvau vakar, – teisinasi Lukošiūnas. – Už langus tau užmokėsiu.
– O už išgąstį? – paslaptingai pasiklausė žydas.
Nors Petras buvo labai prislėgtas savo bėdos, susirūpinęs, bet žydo klausimas jam atrodė tiek juokingas, jog nesusilaikė ir nusikvatojo.
– Tss!.. – sumostikavo Jankelis. – Dar gali kas išgirsti tavo juoką, ir praneš žandarui...
– Išgąstis tavo jau praėjo ir nieko tau nekaštavo, – vis dar šypsosi Petras. – Ot, man dabar bėda – tai jau bėda!..
– Ui, didelė bėda, – pritarė jam žydas. – Jei uriadninkas numirs, tave, Petrai, pakarti gali.
– Ai ai ai, – sudejavo Lukošiūnas, susiėmęs rankom už galvos. – Ką aš padariau, ką aš padariau... Motina dabar... Dieve tu mano... Nors eik ir nusiskandyk ežere. Kitos išeities man nebėra!
– Nu, nėra tokios blogos padėties, kad protingas žmogus nesurastų išėjimo, – ramina jį Jankelis. – Bėk Amerikon, kol dar nesuėmė tavęs žandarai.
– Gerai būtų bėgti, kad tik pinigų turėtau. Bet neturiu, Jankei, ir iš greitųjų niekur jų dabar negausi.
– Be pinigų nepabėgsi. Bloga, kad neturi pinigų...
– Paskolink man, Jankeli. Atiduosiu, atsiųsiu, visais šventaisiais siekiu, kad atsiųsiu. Ir nuošimčius, kokių tik panorėsi... Motina tau žemę užstatys...
– Ui, kad aš turėtau pinigų, kaip dabar jų neturiu, kodel aš tau nepaskolintau. Tik ot bėda – pinigų neturiu. Kukis turi, Misiulis turi, bet Jankelis neturi. Jis skurdžius žydelis. Misiulis galėtų paskolinti, Kukis galėtų paskolinti, bet jie nepaskolins, jie ant tavęs pikti. Misiulį tu vakar primušei...
– Ak, kokis aš kvailas, kokis aš kvailas! – sielvartavo bernas. – Kodel aš nepaklausiau skerdžiaus? O dabar pražuvęs žmogus esu.
– Nu, dar nepražuvęs, – neigia Jankelis. – Tu čia pasėdėk, o aš eisiu pažiūrėsiu, ką ten žandarai daro... Nu, paskui pagalvosim. Gal Jankelio galva kažką gero ir sumanys.
Jankelis nusigręžė išeiti.
– O tu manęs neišduosi žandarams? – paabejojo bernas.
Žydas susilaikė ėjęs į duris ir atsigręžė.
– Oi, Petrai, Petrai! – lingavo Jankelis galvą. – Kaip gali tokius niekus kalbėti? Nors aš žydelis ir, pasakysiu tau, vargšas žydelis, bet aš doras žmogus. Tu jau manim pasitikėk: kad pažadėjau padėti – padėsiu... Tik jau tu ramiai čia pasėdėk. Kad neužeitų čion kas, aš jau ir duris užrakinsiu.
Jankelis išėjo. Petras vėl sulindo šiauduosna ir pasislėpė.
Uždavęs arkliui avižų, Jankelis nuėjo pas Misiulį. Ten sėdėjo žandaras, jau kratą pas Lukošiūnienę padaręs ir Petro nesuradęs. Jis kalbėjosi su vyrais.
– Katorga jam gali būti, – gąsdino žandaras. – Galvą uriadninkui perskėlė, sotniką sužalojo, man mundurą suplėšė, akselbantus nudraskė – nepasidavė suimamas, valdžios pareigūnams pasipriešino. Kai sugausim, katorga jam bus...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Petras Lukošiūnas tampa pramuštagalviu ir kas jam padeda?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Petras stiprus ir visų bijomas, bet jo širdį graužia nelaiminga meilė Verutei, kuri myli Kukio Joną. Gugis pataria jos užmiršti, o vėliau plukdyti sielius ir užsidirbti kelionei į Ameriką, tačiau Verutės vakaronių dieną Petras pasigeria. Vakare jis susimuša su Misiuliu Kukio pirkioje, o kitą dieną Merkinėje sudaužo butelį į uriadninko galvą ir turi slėptis nuo žandarų. Išsigelbėjimą jam suranda tie, kuriuos jis skriaudė. Jankelis, kurio langus jis išdaužė, jo neišduoda ir prašo pinigų kelionei į Ameriką, o pinigus duoda Misiulis, kurį Petras vakar primušė.
Rašiniui: MeilėKaltėDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.