– Negaliu suprasti, kas jam pasidarė. Vakar čia, pas Kukį, mane apdraskė, Jankelio primušti norėjo, langus jam iškūlė...

– Aš nesiskundžiu, – įsikišo dabar ir Jankelis. – Ką ten paisysi girto žmogaus. Išsimiegos, ir patsai gailėsis. Gal ir už sudaužytus langus sumokės...

– Aš jo, tiesą pasakius, irgi gailiuosi, todel ir neieškojau per stropiai. Ką čia ieškosi? Ne maištininkas, ne plėšikas, tik, ot, smarkus vyras, pasigėrė ir negražios privirė sau ir mums košės, – kalbėjo rengdamasis išeiti žandaras. – Bet aš ką galiu? Mano tokia pareiga – įsakyta ieškoti – ieškau, įsakyta suimti – kai surasiu, suimsiu. Ne aš, tai kitas suims, jei nepabėgs Amerikon...

Kai žandaras išvažiavo, Misiulis jau buvo pasirengęs eiti su kitais pas Kukį, bet Jankelis jį sulaikė.

– Juozuli, turiu pas tave skubų ir labai svarbų reikalą.

Misiulis smalsiai į jį pažvelgė ir pasiliko.

– Juozuli, man reikia pusantro šimto rublių, – paprašė Jankelis, kai visi jau išėjo, ir pirkioj pasiliko tik Misiulis su žmona.

– Kuriam galui tau jų dabar prireikė? – nusistebėjo Misiulis. – Jokio handelio dabar juk nėra?

– Ką reiškia – nėra. Žydas, kai nori, visados suranda sau gešeftą.

Juozulis išėjo ir po minutėlės grįžo su pinigais.

– Tik aš jų tau greitai neatiduosiu, Juozuli, – perspėjo Jankelis, slėpdamas pinigus kišeniun.

– Sakyk pagaliau, kuriam galui tau prireikė staiga šitų pinigų? – pasismalsavo Misiulis.

Jankelis apsidairė, viršum pirštų žengdamas priėjo arčiau ir ėmė paslaptingai kušdėti Misiuliui į ausį:

– Juozuli, girdėjai, ką žandaras sakė? Sugaus Petrą Lukošiūną, katorga bus Petrui Lukošiūnui. Reikia Amerikon sprukti Petrui Lukošiūnui, bet pinigų Petras Lukošiūnas neturi, nu, ir Jankelis jų irgi neturi.

Nors jis patylomis kuždėjo, bet Misiulienė kaiką nugirdo, kaiką pati suprato.

– Nejau savo prakaitu uždirbtą skatiką skolinsi tam pramuštgalviui? – mėgina ji atkalbėti vyrą. – Juk jis vakar tavęs tik per plauką neužmušė!..

Misiulis patylėjo, pagalvojo...

– Reikia žmogų gelbėti, – sumurmėjo po nosimi.

– Aš taip ir maniau, kad tu panorėsi jį gelbėti, – nudžiugo Jankelis. – Aš žinau, tu fain žmogus.

– Vienu pirštu nepajudintau del tokio, – piktinosi Misiulienė.

– Nieko nenusimanai, Rožiuk. Lukošiūnų žemė nebloga... Vėlgi, matydamas, kad žmogus skęsta, negi galvosi tada apie kerštavimą jam...

Su Dievuliu susitaikius

I

Jau kelinta diena, kai Gugis nesuranda sau vietos. Baigiasi gavėnia, reikia eiti priešvelykinės išpažinties, ir todel jis jaučiasi nelaimingiausias žmogus pasauly.

Ne išpažinties baisu, kiek baisu eiti pas vargonininką, iš kurio reikia gauti kortelę. Be jos kunigas nepriima išpažintin, o gauti ją Gugiui tiesiog neįmanoma.

Vargonininkas kiekvieni metai vis klausia katakizmų, reikalauja, kaip iš mažo vaiko, kad mokėtų visokias ten maldeles. O kur dabar jam senatvėje mokytis, jei būdamas jaunas nepramoko.

Gal kažkada jų ir mokėjo, bet seniai jau yra visą pamiršęs. O gal ir niekados nemokėjo – negi dabar jo amžiuje visą atsiminsi. Anksčiau, rodos, užtekdavo ir to, kad žmogus mokėjo persižegnoti, poterius sukalbėti...

Poterius jis moka ir dabar, kasdien, rytą ir vakarą, nepamiršta, kaip save atmena, juos sukalbėti. Tiesa, jis poteriauja lenkiškai, kaip jį mažą motina buvo išmokiusi, nors lenkų kalbos nemoka ir nesupranta, ką tie poterių žodžiai reiškia.

Juk ir bažnyčioje ir gieda ir meldžiasi kunigas tik lenkiškai. Argi jis kaltas, kad Dievulis tik lenkiškus poterius mėgsta...

Blogiausia, kad vargonininkas ir tų jo poterių nepripažįsta. Kai Gugis vieną kartą, prieš kelis dar metus, mėgino klausiamas juos kalbėti, vargonininkas vos iš juoko nesprogo.

Kodel jis tiek juokėsi, vienas Dievas jį žino.

Neitų Gugis išpažinties prieš velykas. Bet kaip čia neisi, kad visi žmonės eina. Jau ir taip apšaukė jį, Gugį, raganium – tiesa, pats kaltas, kam gyrėsi – o kai sužinos, kad velykinės išpažinties nesi atlikęs, dar bedieviu apšauks! Gyvenimo tada nebus, ganyti gyvulių nesamdys...

Ir be to, kaip gi apseisi žmogus be išpažinties? Juk ne gyvulys esi, ne žydas nekrikštas, kad panorėtai atsigavėti, su Dievuliu nesusitaikęs!..