– Nejau savo prakaitu uždirbtą skatiką skolinsi tam pramuštgalviui? – mėgina ji atkalbėti vyrą. – Juk jis vakar tavęs tik per plauką neužmušė!..

Misiulis patylėjo, pagalvojo...

– Reikia žmogų gelbėti, – sumurmėjo po nosimi.

– Aš taip ir maniau, kad tu panorėsi jį gelbėti, – nudžiugo Jankelis. – Aš žinau, tu fain žmogus.

– Vienu pirštu nepajudintau del tokio, – piktinosi Misiulienė.

– Nieko nenusimanai, Rožiuk. Lukošiūnų žemė nebloga... Vėlgi, matydamas, kad žmogus skęsta, negi galvosi tada apie kerštavimą jam...

Su Dievuliu susitaikius

I

Jau kelinta diena, kai Gugis nesuranda sau vietos. Baigiasi gavėnia, reikia eiti priešvelykinės išpažinties, ir todel jis jaučiasi nelaimingiausias žmogus pasauly.

Ne išpažinties baisu, kiek baisu eiti pas vargonininką, iš kurio reikia gauti kortelę. Be jos kunigas nepriima išpažintin, o gauti ją Gugiui tiesiog neįmanoma.

Vargonininkas kiekvieni metai vis klausia katakizmų, reikalauja, kaip iš mažo vaiko, kad mokėtų visokias ten maldeles. O kur dabar jam senatvėje mokytis, jei būdamas jaunas nepramoko.

Gal kažkada jų ir mokėjo, bet seniai jau yra visą pamiršęs. O gal ir niekados nemokėjo – negi dabar jo amžiuje visą atsiminsi. Anksčiau, rodos, užtekdavo ir to, kad žmogus mokėjo persižegnoti, poterius sukalbėti...

Poterius jis moka ir dabar, kasdien, rytą ir vakarą, nepamiršta, kaip save atmena, juos sukalbėti. Tiesa, jis poteriauja lenkiškai, kaip jį mažą motina buvo išmokiusi, nors lenkų kalbos nemoka ir nesupranta, ką tie poterių žodžiai reiškia.

Juk ir bažnyčioje ir gieda ir meldžiasi kunigas tik lenkiškai. Argi jis kaltas, kad Dievulis tik lenkiškus poterius mėgsta...

Blogiausia, kad vargonininkas ir tų jo poterių nepripažįsta. Kai Gugis vieną kartą, prieš kelis dar metus, mėgino klausiamas juos kalbėti, vargonininkas vos iš juoko nesprogo.

Kodel jis tiek juokėsi, vienas Dievas jį žino.

Neitų Gugis išpažinties prieš velykas. Bet kaip čia neisi, kad visi žmonės eina. Jau ir taip apšaukė jį, Gugį, raganium – tiesa, pats kaltas, kam gyrėsi – o kai sužinos, kad velykinės išpažinties nesi atlikęs, dar bedieviu apšauks! Gyvenimo tada nebus, ganyti gyvulių nesamdys...

Ir be to, kaip gi apseisi žmogus be išpažinties? Juk ne gyvulys esi, ne žydas nekrikštas, kad panorėtai atsigavėti, su Dievuliu nesusitaikęs!..

Taip galvojo Gugis, gulėdamas lovoje, ir vartėsi nuo vieno šono ant kito, užmigti negalėdamas.

Tik po pusiaunakčio kiek užsnūdo, bet geriau būtų visai neužmigęs – visą naktį sapnavosi, kad jį vargonininkas katakizmais kamantinėja. Žmonės juokiasi, šaiposi iš jo, o jis kad nors vieną žodį prisiminti galėtų!..

Net lenkiškus savo poterius pamiršo...

Nubudo visas prakaitu apipiltas. Atsisėdo ant lovos.

– Ar ilgai aš čia dar kamuosiuos? – nusispjovė piktai Gugis, atsikėlė ir ėmė rengtis bažnyčion.

Vistiek šia bėda nenusikratysi, nemalonaus susitikimo su vargonininku neišvengsi.

Juo greičiau, juo geriau...

II

Buvo dar visai tamsu. Kelias purvinas, palaidas. Sniegas nors netirpo nakčia, ir buvo net pašalę, bet visur stovėjo vandens klanai, plonu leduliu patraukti.

Eiti buvo sunku, sunku buvo nepataikyti į purvą ar į vandens klaną ir nesušlapyti vyžais apautų kojų.

Kiek nesistengė sausesnius takus surasti, vis tik porą kartų dribtelėjo į pilną vandens duobę ir garsiai išsikeikė.

– Einu išpažinties ir keikiuosi, kaip girtas burliokas, – dingtelėjo širdin. – Bet ir purvas gi!.. Kad jį kur bala...

Jo laimei čia jį pavijo važiuotas Kukis.

– Tai kur brendi, seni? – pasiklausė, stabdydamas arklį. – Ar ne bažnyčion tik?

– Einu išpažinties, – atsiliepė Gugis. – Tik tamsu ir purvas. Nežinau, kaip aš prisikasiu...

– Sėsk, pavežėsiu, – pasiūlė Kukis. – Nors tu esi niekam vertas žmogus del savo girtuokliavimo ir blevyzgojimų, bet kad eini išpažinties, padarysiu šitą gerą darbą. Manau, Dievas ant manęs nepyks...

Gugis jau norėjo užsigauti ir piktai išjuokti Kukį, kaip visuomet užgautas darydavo, bet susilaikė, prisiminęs, kad išpažintin eidamas neturi pykti.

Tik atsiduso senis ir įsirioglino Kukio vežiman.