Žinojo, kad dabar reikia savo nuodėmes prisiminti, atgailą daryti, bet kažkaip galvon vis lindo vargonininkas, su kuriuo mintyse jis vis dar nesiliovė besibarąs. Vis lindo Gugiui į galvą kartūs žodžiai, kuriuos turėjo jam pasakyti atsikirsdamas, bet nepasakė.

Ir gailėjosi, kad nepasakė. Tegul, nieko sau. Nepasakė dabar, nes į galvą neatėjo, pasakys kitais metais...

– Parodysiu jam, kaip tyčiotis iš seno žmogaus! – užsimiršo Gugis įsikarščiavęs ir garsiai prasitarė.

Priešaky stovėjusieji atsigrįžo ir nustebinti pasižiūrėjo į jį.

Gugis nei nepastebėjo, kai atsirado prie klausyklos. Atsigręžęs pamatė, kad už jo pečių yra dar žmonių, kurie stovi ir laukia. Gugis norėjo būti paskutinis – nuėjo ir vėl atsistojo eilės gale.

Norėjo būti paskutinis todel, kad kiti nepastebėtų, jei kunigas nepanorės be kortelės klausyti išpažinties ir pavarys jį...

Pagaliau Gugis liko tik vienas ir atsiklaupė pas klausyklą.

– Kortelę, – sukuštėjo kunigas ir iškišo iš klausyklos ranką.

– Kad neturiu, tėveli, – nusigando Gugis.

– Vargonininkas nedavė...

– Katakizmų nemokėjai? – šiurkščiai paklausė Žemaitukas. – Eik, išmok.

– Kad jau senas esu, tėveli, mokytis...

Žemaitukas nieko jam neatsakė. Atsikėlęs atidarė klausyklos dureles, pasirengęs išeiti. Gugis griebėsi bučiuoti jam ranką.

– A, tai tu, Gugi, – pažino jį Žemaitukas.

– Tiki Dievu Tėvu ir visu tuo, kuo šventa bažnyčia liepia tikėti?

– Tikiu, tikiu, tėveli!.. Kaip netikėsiu... – nusidžiaugė senas skerdžius.

– Na, tai klaupkis ir gailėk savo nuodėmių, – ir atsisėdo vėl klausyklon Žemaitukas.

V

Gugis atsiklaupė pas groteles, kur klūpavo ir visi kiti išpažintį atlikusieji. Kaip tik pataikė atsiklaupti šalia Kukio, kuris atydžiai į Gugį pasižiūrėjo.