– Ot, ir išpažintį atlikau, – įsiveržė Gugiui į galvą mintis: – ir keturiadešimtis liko kišeniuje...

Net nusigando Gugis, kad pas Dievo stalą tokios nuodėmingos mintys veržiasi jam į galvą. Nusigandęs ėmė dievobaimingai žegnotis ir muštis į krūtinę.

Prasidėjo mišios, kurias laikė Žemaitukas. Jaunas kunigėlis vis dar sėdėjo moterų apsuptoje klausykloje.

Kiek besistengė Gugis galvoti tik apie Dievulį, vis jam nesisekė – galvon lindo vis kažkokios nereikalingos mintys – kad jau netrukus sužaliuos laukai, ir žmonės išvarys gyvulius ganytis, kad jau kovai ar tik nebus atlėkę iš dausų, kad teks jam ir šiais metais, matyti, savo kaime skerdžiauti...

Ir maža kokios dar mintys lindo jam į galvą! Nusikrato vienos, jau kita panaši lenda. Veltui kalba poterius, veltui kušta maldos žodžius, mintys jo vistiek kažkur toli toli klaidžioja, giriose, pievose, apie gyvulėlius, apie paukščius galvojo Gugis, o ne apie geriausiąjį Dievulį...

Pagaliau Žemaitukas atidarė cimboriją. Suskambėjo varpeliai, ir visi žemai nulinko, mušdamiesi krūtinėn. Juos pasekė ir Gugis, stengdamasis iš visų jėgų susikaupti nors dabar, Dievulį priimdamas...

VI

– Tai ką? Išpažintį atlikai, su Dievu susitaikei? – paklausė Kukis, išeidamas su Gugiu iš bažnyčios. – Dabar ir mirti gali...

– Kam turiu mirti, kad gražus pavasaris ateina, – atšovė jam Gugis. – Dar paganysiu gyvulėlius ir šią vasarėlę...

– Ot senis! – nusistebėjo Kukis. – Jam seniai metas mirti, o jis gyventi vis dar nori ir nesirengia pas Dievulį.

– Nesirengiu, žmogau, – patvirtino Gugis: – tikrai nesirengiu. Ko skubėti, spėsiu dar Dievui ir jo šventiesiems įkirėti.

– Namo eisi dabar? – klausia Kukis.

– Namo, žmogau, tiesiog namo, kur gi kitur...