– Tai parvešiu, jei jau susitaikei su Dievu. Tik keletą mažų reikaliukų atliksiu krautuvėje, ir važiuosime namo, – žada Kukis. – Žmona kaiko nupirkti prašė. Tu manęs palauk.

– Gerai palauksiu, jei tik žadi vežti, – nusidžiaugė Gugis. – Kur savo arklį palikai? Rodos, pas Calkę.

– Pas Calkę arklydėje. O ką?

– Pas Calkę ir palauksiu tavęs. Sustingau bažnyčioje – matai, kokie mano apdarai. Vėju pamušti, – rodo Gugis savo senus kailinaičius. – Nors pasišildysiu, kol tu po krautuves vaikščiosi.

– Nederėtų po šventos Komunijos pas žydą pirkion lankytis, – aiškina jam Kukis. – Bet kad sušalęs esi, manau, šį kartą Dievas dovanos, jei užeisi...

VIII

Užėjęs pas Calkę į kambarį, Gugis tuojau pamatė spintoje už stiklo ant lentynos didelį „chalos“ gabalą ir supjaustytą, gražiai ant lėkštelės sudėtą silkę.

Pasijuto labai alkanas esąs. Išsiėmė iš kišeniaus pinigus ir suskaitė ant delno. Liko keturiadešimtis, kurį buvo pagaminęs vargonininkui už kortelę, ir auksinukas, nežinia kuriuo būdu atsiradęs kišeniuje.

Už tokį pinigą gali pavalgyti sočiai, kaip ponas.

– Ne, nevalgysiu žydo rankomis gaminto! – susigriebė Gugis. – Juk neseniai Dievulį priėmiau.

Ir įsidėjo pinigus atgalio kišeniun. Bet pagunda buvo didelė, ir sėdėdamas pas pečių Kukis nenoromis vis žvalgėsi į spintą.

Kambary buvo šilta, jauku, ypač pas pečių, kur Gugis buvo atsisėdęs. Tik miegas ėmė marinti ir vis labiau valgyti norėjosi.

– Nieko, pakentėsiu, – raminosi Gugis. – Ateis Kukis, ir važiuosime. Namie pavalgysiu.

Tik čia jam dingtelėjo, kad namie neras ko valgyti, teks ar pasigaminti ar pasitenkinti duonos plutele su šaltu vandeniu. O čia gera, tingu, ir balta duona su silke tik vilioja, tik vilioja, net seilės ima varvėti.