– Ot, ir išpažintį atlikau, – įsiveržė Gugiui į galvą mintis: – ir keturiadešimtis liko kišeniuje...

Net nusigando Gugis, kad pas Dievo stalą tokios nuodėmingos mintys veržiasi jam į galvą. Nusigandęs ėmė dievobaimingai žegnotis ir muštis į krūtinę.

Prasidėjo mišios, kurias laikė Žemaitukas. Jaunas kunigėlis vis dar sėdėjo moterų apsuptoje klausykloje.

Kiek besistengė Gugis galvoti tik apie Dievulį, vis jam nesisekė – galvon lindo vis kažkokios nereikalingos mintys – kad jau netrukus sužaliuos laukai, ir žmonės išvarys gyvulius ganytis, kad jau kovai ar tik nebus atlėkę iš dausų, kad teks jam ir šiais metais, matyti, savo kaime skerdžiauti...

Ir maža kokios dar mintys lindo jam į galvą! Nusikrato vienos, jau kita panaši lenda. Veltui kalba poterius, veltui kušta maldos žodžius, mintys jo vistiek kažkur toli toli klaidžioja, giriose, pievose, apie gyvulėlius, apie paukščius galvojo Gugis, o ne apie geriausiąjį Dievulį...

Pagaliau Žemaitukas atidarė cimboriją. Suskambėjo varpeliai, ir visi žemai nulinko, mušdamiesi krūtinėn. Juos pasekė ir Gugis, stengdamasis iš visų jėgų susikaupti nors dabar, Dievulį priimdamas...

VI

– Tai ką? Išpažintį atlikai, su Dievu susitaikei? – paklausė Kukis, išeidamas su Gugiu iš bažnyčios. – Dabar ir mirti gali...

– Kam turiu mirti, kad gražus pavasaris ateina, – atšovė jam Gugis. – Dar paganysiu gyvulėlius ir šią vasarėlę...

– Ot senis! – nusistebėjo Kukis. – Jam seniai metas mirti, o jis gyventi vis dar nori ir nesirengia pas Dievulį.

– Nesirengiu, žmogau, – patvirtino Gugis: – tikrai nesirengiu. Ko skubėti, spėsiu dar Dievui ir jo šventiesiems įkirėti.

– Namo eisi dabar? – klausia Kukis.

– Namo, žmogau, tiesiog namo, kur gi kitur...

– Tai parvešiu, jei jau susitaikei su Dievu. Tik keletą mažų reikaliukų atliksiu krautuvėje, ir važiuosime namo, – žada Kukis. – Žmona kaiko nupirkti prašė. Tu manęs palauk.

– Gerai palauksiu, jei tik žadi vežti, – nusidžiaugė Gugis. – Kur savo arklį palikai? Rodos, pas Calkę.

– Pas Calkę arklydėje. O ką?

– Pas Calkę ir palauksiu tavęs. Sustingau bažnyčioje – matai, kokie mano apdarai. Vėju pamušti, – rodo Gugis savo senus kailinaičius. – Nors pasišildysiu, kol tu po krautuves vaikščiosi.

– Nederėtų po šventos Komunijos pas žydą pirkion lankytis, – aiškina jam Kukis. – Bet kad sušalęs esi, manau, šį kartą Dievas dovanos, jei užeisi...

VIII

Užėjęs pas Calkę į kambarį, Gugis tuojau pamatė spintoje už stiklo ant lentynos didelį „chalos“ gabalą ir supjaustytą, gražiai ant lėkštelės sudėtą silkę.

Pasijuto labai alkanas esąs. Išsiėmė iš kišeniaus pinigus ir suskaitė ant delno. Liko keturiadešimtis, kurį buvo pagaminęs vargonininkui už kortelę, ir auksinukas, nežinia kuriuo būdu atsiradęs kišeniuje.

Už tokį pinigą gali pavalgyti sočiai, kaip ponas.

– Ne, nevalgysiu žydo rankomis gaminto! – susigriebė Gugis. – Juk neseniai Dievulį priėmiau.

Ir įsidėjo pinigus atgalio kišeniun. Bet pagunda buvo didelė, ir sėdėdamas pas pečių Kukis nenoromis vis žvalgėsi į spintą.

Kambary buvo šilta, jauku, ypač pas pečių, kur Gugis buvo atsisėdęs. Tik miegas ėmė marinti ir vis labiau valgyti norėjosi.

– Nieko, pakentėsiu, – raminosi Gugis. – Ateis Kukis, ir važiuosime. Namie pavalgysiu.

Tik čia jam dingtelėjo, kad namie neras ko valgyti, teks ar pasigaminti ar pasitenkinti duonos plutele su šaltu vandeniu. O čia gera, tingu, ir balta duona su silke tik vilioja, tik vilioja, net seilės ima varvėti.

– Nenori valgyti, nors išgerk, – lyg pakuštėjo kažkas jam ausin. – Degtinė juk ne žydo rankomis gaminta.

– Argi gera bus gerti, Dievulį tik priėmus? – stengiasi Gugis atsilaikyti pagundos.

– Kas čia negero? – kušta vėl kažkas jam ausin. – Juk ir kunigas per mišias vyną geria.

– Tiesa, – sutiko pagaliau Gugis. – Noriu už kunigą būti geresnis...

Atsikėlęs priėjo prie durelių į krautuvėlę, kurioje dabar sėdėjo Calkės žmona.

– Calkiene, – pasiteiravo, praverdamas duris: – ar neturi degtinės, nors mažo krūkelio?

– Yra, kaip nebus. Tuojau duosiu.

Gugis vėl atsisėdo pas pečių. Į kambarį įėjo Calkienė, mažu degtinės buteliuku – „krukeliu“ – nešina.

– Tik čia negalima, eik kamaron, – patarė Calkienė. – Žinai, dabar mums draudžiama žmonėms degtinę pardavinėti.

Gugis nuėjo su žyde kamaron.

– Gal silkės? „Chalos“ yra šviežios užkąsti, – pasiūlė Calkienė.

– Ne, aš negaliu dabar jūsų žydiškomis rankomis gaminto valgyti, – atsisakė Gugis. – Aš neseniai esu Dievulį priėmęs.

Calkienė nesuprato jo kalbos ir tik truktelėjo pečiais.

– Kaip sau norite, – ir, davusi jam šešis skatikus grąžos, išsinešdino.

Gugis persižegnojo, Dievulį pagarbino ir išvertė ant tuščio stikliuką. Pajuto, kad šilima nuėjo per visą jo kūną.

– Kad tik nepasigertau – supyks Kukis ir namo nenuvež manęs, – pagalvojo. – A, – numojo ranka: – negi nuo tokio buteliuko pasigersiu!..

Išgėrė kitą stikliuką ir trečią, kol bonkutėj nieko nebeliko. Galva apsvaigo, šilta pasidarė, ramu ir gera.

Gugis apkniubo ant stalo ir saldžiai užmigo.

Kai, pusvalandžiui praslinkus, atėjo Kukis šaukti namo važiuoti, Gugis garsiai knarkė, rimodamas ant sudėtų po veidu rankų, per kurias čiužė iš burnos seilės.

Ant stalo stovėjo dar Calkienės nenuneštas tuščias „krūkelis“.

– Gyvulys! – pasipiktino baisiai Kukis. – Dievą vos tik priėmė ir jau pasilakė, kaip kiaulė...