– Nenori valgyti, nors išgerk, – lyg pakuštėjo kažkas jam ausin. – Degtinė juk ne žydo rankomis gaminta.

– Argi gera bus gerti, Dievulį tik priėmus? – stengiasi Gugis atsilaikyti pagundos.

– Kas čia negero? – kušta vėl kažkas jam ausin. – Juk ir kunigas per mišias vyną geria.

– Tiesa, – sutiko pagaliau Gugis. – Noriu už kunigą būti geresnis...

Atsikėlęs priėjo prie durelių į krautuvėlę, kurioje dabar sėdėjo Calkės žmona.

– Calkiene, – pasiteiravo, praverdamas duris: – ar neturi degtinės, nors mažo krūkelio?

– Yra, kaip nebus. Tuojau duosiu.

Gugis vėl atsisėdo pas pečių. Į kambarį įėjo Calkienė, mažu degtinės buteliuku – „krukeliu“ – nešina.

– Tik čia negalima, eik kamaron, – patarė Calkienė. – Žinai, dabar mums draudžiama žmonėms degtinę pardavinėti.

Gugis nuėjo su žyde kamaron.

– Gal silkės? „Chalos“ yra šviežios užkąsti, – pasiūlė Calkienė.

– Ne, aš negaliu dabar jūsų žydiškomis rankomis gaminto valgyti, – atsisakė Gugis. – Aš neseniai esu Dievulį priėmęs.

Calkienė nesuprato jo kalbos ir tik truktelėjo pečiais.

– Kaip sau norite, – ir, davusi jam šešis skatikus grąžos, išsinešdino.

Gugis persižegnojo, Dievulį pagarbino ir išvertė ant tuščio stikliuką. Pajuto, kad šilima nuėjo per visą jo kūną.

– Kad tik nepasigertau – supyks Kukis ir namo nenuvež manęs, – pagalvojo. – A, – numojo ranka: – negi nuo tokio buteliuko pasigersiu!..

Išgėrė kitą stikliuką ir trečią, kol bonkutėj nieko nebeliko. Galva apsvaigo, šilta pasidarė, ramu ir gera.

Gugis apkniubo ant stalo ir saldžiai užmigo.

Kai, pusvalandžiui praslinkus, atėjo Kukis šaukti namo važiuoti, Gugis garsiai knarkė, rimodamas ant sudėtų po veidu rankų, per kurias čiužė iš burnos seilės.

Ant stalo stovėjo dar Calkienės nenuneštas tuščias „krūkelis“.

– Gyvulys! – pasipiktino baisiai Kukis. – Dievą vos tik priėmė ir jau pasilakė, kaip kiaulė...

Nusispjovė ir piktas išėjo.

Teks dabar Gugiui pėsčiam purvyną klampyti...

Pas dangaus vartus

I

Kitais metais viduržiemy mirė Jonas Kukis. Mirė, kaip doram katalikui dera mirti – atlikęs visas paskutines pareigas, susitaikęs su Dievu, ramiai, be baimės, su amžino gyvenimo viltimi.

Iškilmingos buvo jo laidotuvės. Patsai kunigas jo kūną lydėjo į kapus, o ant rytojaus dar iškilmingesnės bažnyčioje atlaikytos „egzekvijos“, kuriosna buvo pakviesti visi kaimynai, jų tarpe ir Kazys Gugis.

Pasimeldė jisai, kaip mokėjo, už Joną ir, kai pasibaigė pamaldos, išėjęs iš bažnyčios vos tik kelis stiklelius išmovė – kiek jų buvo, jis nepratęs skaityti. Neilgai, rodos, užtruko, o kai išėjo iš smuklės, jau visai buvo tamsu.

Dairosi ten, dairosi šen, niekur nei vieno kaimyno nematyti. Visi jau buvo namo nuvažiavę.

– Nuvažiavo, šungalviai. Nei pavėžėti nėra kam! – išsikoliojo senis ir pasileido pėsčias namo.

Ėjo keliu vienui vienas, smarkiai „žąsis varinėdamas“. Kelias buvo netolimas, be to, gerai nuo mažų dienų įprastas, platus, o dabar dar išvažinėtas, rogių nutrintas, kaip stiklas, bet jau tokia buvo Gugiui nelaiminga diena, ir viskas šiandien nesisekė: po kojų painiojosi duobės, medžiai, grioviai, kažkaip nepaprastai buvo slidu, ir kojos buvo lyg svetimos: viena traukė ten, kita kitur...

Nuvargo, nuilso senis, lyg rugius kuldamas, ir miegas baisiai marino. Norėjosi atsisėsti, prigulti.

– Ne, eisiu namo. Juk netoli, o dabar žiema – atsigulsiu, užmigsiu ir sušalsiu, – lyg švistelėjo senio galvoje ir murmėdamas ėjo pirmyn. Tik eidamas užkliuvo už kažko, ir tiesiog prieš nosį išaugo kažkaip netikėtai stulpas.

Nustebo senas Gugis, sustojo ir net atsidėjęs pasižiūrėjo...

Stulpas!...

– Iš kur čia atsiradai vidury kelio? – klausia senis. – Juk tau čia ne vieta stovėti.

– Kodel ne vieta? – nusišypsojo stulpas. – Jei stoviu, tai vieta.