I

Kitais metais viduržiemy mirė Jonas Kukis. Mirė, kaip doram katalikui dera mirti – atlikęs visas paskutines pareigas, susitaikęs su Dievu, ramiai, be baimės, su amžino gyvenimo viltimi.

Iškilmingos buvo jo laidotuvės. Patsai kunigas jo kūną lydėjo į kapus, o ant rytojaus dar iškilmingesnės bažnyčioje atlaikytos „egzekvijos“, kuriosna buvo pakviesti visi kaimynai, jų tarpe ir Kazys Gugis.

Pasimeldė jisai, kaip mokėjo, už Joną ir, kai pasibaigė pamaldos, išėjęs iš bažnyčios vos tik kelis stiklelius išmovė – kiek jų buvo, jis nepratęs skaityti. Neilgai, rodos, užtruko, o kai išėjo iš smuklės, jau visai buvo tamsu.

Dairosi ten, dairosi šen, niekur nei vieno kaimyno nematyti. Visi jau buvo namo nuvažiavę.

– Nuvažiavo, šungalviai. Nei pavėžėti nėra kam! – išsikoliojo senis ir pasileido pėsčias namo.

Ėjo keliu vienui vienas, smarkiai „žąsis varinėdamas“. Kelias buvo netolimas, be to, gerai nuo mažų dienų įprastas, platus, o dabar dar išvažinėtas, rogių nutrintas, kaip stiklas, bet jau tokia buvo Gugiui nelaiminga diena, ir viskas šiandien nesisekė: po kojų painiojosi duobės, medžiai, grioviai, kažkaip nepaprastai buvo slidu, ir kojos buvo lyg svetimos: viena traukė ten, kita kitur...

Nuvargo, nuilso senis, lyg rugius kuldamas, ir miegas baisiai marino. Norėjosi atsisėsti, prigulti.

– Ne, eisiu namo. Juk netoli, o dabar žiema – atsigulsiu, užmigsiu ir sušalsiu, – lyg švistelėjo senio galvoje ir murmėdamas ėjo pirmyn. Tik eidamas užkliuvo už kažko, ir tiesiog prieš nosį išaugo kažkaip netikėtai stulpas.

Nustebo senas Gugis, sustojo ir net atsidėjęs pasižiūrėjo...

Stulpas!...

– Iš kur čia atsiradai vidury kelio? – klausia senis. – Juk tau čia ne vieta stovėti.

– Kodel ne vieta? – nusišypsojo stulpas. – Jei stoviu, tai vieta.

– Kaip vieta? – pyksta Gugis. – Juk čia vidūkelė.

– Tai kas, kad vidukelė. Kur noriu, ten stoviu! Kas man užgins...

Dar labiau nustebo Gugis, kad stulpas ne tik vidukelėje atsirado, bet dar ir barasi su juo. Nustebęs pasitraukė kelis žingsnius atgal ir žiūri, net akis išvertęs: mato, visai ne stulpas čia stovi, tik senis Kukis, kurį vos tik vakar palaidojo ir šiandien už jo dūšią ekzekvijas atlaikė.

Pakasė Gugis pakaušį, truputį nusigando, o paskui nusispjovė.

– Tfu, kad tave galas. Ko dabar čia trankaisi, jei užvakar dar numirei, ir mes jau tave palaidojom?

– Tai kas, kad numiriau? Manai, kad aš, jei numiriau, negaliu eiti, kur noriu.

– Tau gi reikia kur kitur keliauti – dausosna ar pragaran.

– Ne, brol, ne tiek aš kvailas esu, kad niekieno nevaromas pragaran eitau. O dangun eiti vienas bijau.

– Na, tai kur dabar danginies? Gal namo eisi?

– Ne, namo negaliu. Žinai, visus nugąsdinsiu. Geriau eisiu su tavim.

Susirūpino skerdžius. Nors kaimynas ir geras buvo žmogus, bet visgi numirėlis! Baisu. Bet kaip žmogų atstumsi, kad naktigultan prašosi. Kur dėsis, jei bijo dangun. Negi visą naktį trankysis po laukus, kada dar taip šalta.

– Pagyvensiu pas tave, kol mirsi, o tada abu keliausime dangun. Dviese bus drąsiau – ir tau ir man.

– O tu nesibarsi, kad jau pasigėriau? – klausia numirėlio skerdžius.

– Na, ką tave barsi, kad jau pasigėrei. Vėl man dabar jau kas kita rūpi.

– Na, kad nesibarsi, tai einam! – sako jam skerdžius. – Bet žinai, brolau, tau ilgai teks laukti, nes aš greit nesirengiu dar mirti.

– Laiko turiu, skubintis man nėra reikalo, – sumojo Kukis: – bet tik šiltas kampelis užpečky, ir man daugiau nieko nebereikia.

– Kad būtų pas mane šilta, abejoju. Bet kad jau taip nori, tai einam. Tik nesibark. Matai, aš visai girtas, ir kojos manęs nebeklauso.

– Nesibarsiu, nesibarsiu. Geriau duok ranką, palaikysiu, kad nesugriūtai.

Ir susiėmę už parankių nuėjo...

– Bet man, brol, nuostabu, – kalbėjo skerdžius žingsniuodamas: – kodėl tavęs velniai nekimba, jei neini dangun?

– Kokiu būdu gali kibti, kad aš kryžių ant kaklo nešioju. Vėl kam gi varpai skambino, mišias kunigas giedojo ir šventintu vandeniu mano karstą šlakstė, kad velniai galėtų mane kibti.

– Taip, taip, suprantu, – lingavo Gugis galvą. – Bet vis gi, brol, bloga mirti: tavo pirkia ir – ne tavo, tavo turtas – ir ne tavo. Štai, kokis turtingas buvai, o dabar pas mane ant kampo gyvensi. Nemanyk, brol, kad aš tave gerai penėsiu; pats nieko neturiu – ką buvau gavęs iš sodžiaus, jau pragėriau...

Kukis nieko neatsakė, ir kurį laiką ėjo tylėdami.

– Štai ir priėjome, – prabilo Kukis. Skerdžius net nustebo, kad taip greitai priėjo savo namus. Apsidairė, patsai sau netikėdamas, aplinkui. Vieta lyg svetima, bet pirkaitė tikrai jo.

Daug negalvodamas įėjo vidurin. Viskas, kaip buvo. Štai ir pečius, ant kurio jis mėgo, namie būdamas, gulėti...

Nusirengė Gugis, nusiavė, autus pakabino ant priepečkio, kad padžiūtų, o patsai užkopo ant pečiaus.

– Šaltas pečius! Mat, nuo vakar vakaro nekūrentas, – nusigręžė jis į Kukį, bet jo niekur nebuvo matyti. – Kur tu, brol, dingai?

– Aš čia, – atsiliepė numirėlis: – užpečky suradau sau vietą.

– Geriau pas mane... – norėjo pakviesti Gugis, bet pamanė, kad geriau nekviesti... Numirėlis vis delto numirėlis, juo toliau nuo jo, juo geriau...

– Gal valgyti nori? – paklausė skerdžius. – Aš nūnai tavo egzekvijose trims dienoms pavalgiau...

– Apsieisiu, – atsiliepė Kukis.

Dar norėjo kažką pasakyti Gugis, bet patingėjo: juto, kad tingulys ėmė gaubti, vystyti jo kūną. Tingu buvo kalbėti, tingu pasijudinti, nos šaltis laižė jam pečius, kojas ir visą kūną...