– Nesibarsiu, nesibarsiu. Geriau duok ranką, palaikysiu, kad nesugriūtai.

Ir susiėmę už parankių nuėjo...

– Bet man, brol, nuostabu, – kalbėjo skerdžius žingsniuodamas: – kodėl tavęs velniai nekimba, jei neini dangun?

– Kokiu būdu gali kibti, kad aš kryžių ant kaklo nešioju. Vėl kam gi varpai skambino, mišias kunigas giedojo ir šventintu vandeniu mano karstą šlakstė, kad velniai galėtų mane kibti.

– Taip, taip, suprantu, – lingavo Gugis galvą. – Bet vis gi, brol, bloga mirti: tavo pirkia ir – ne tavo, tavo turtas – ir ne tavo. Štai, kokis turtingas buvai, o dabar pas mane ant kampo gyvensi. Nemanyk, brol, kad aš tave gerai penėsiu; pats nieko neturiu – ką buvau gavęs iš sodžiaus, jau pragėriau...

Kukis nieko neatsakė, ir kurį laiką ėjo tylėdami.

– Štai ir priėjome, – prabilo Kukis. Skerdžius net nustebo, kad taip greitai priėjo savo namus. Apsidairė, patsai sau netikėdamas, aplinkui. Vieta lyg svetima, bet pirkaitė tikrai jo.

Daug negalvodamas įėjo vidurin. Viskas, kaip buvo. Štai ir pečius, ant kurio jis mėgo, namie būdamas, gulėti...

Nusirengė Gugis, nusiavė, autus pakabino ant priepečkio, kad padžiūtų, o patsai užkopo ant pečiaus.

– Šaltas pečius! Mat, nuo vakar vakaro nekūrentas, – nusigręžė jis į Kukį, bet jo niekur nebuvo matyti. – Kur tu, brol, dingai?

– Aš čia, – atsiliepė numirėlis: – užpečky suradau sau vietą.

– Geriau pas mane... – norėjo pakviesti Gugis, bet pamanė, kad geriau nekviesti... Numirėlis vis delto numirėlis, juo toliau nuo jo, juo geriau...

– Gal valgyti nori? – paklausė skerdžius. – Aš nūnai tavo egzekvijose trims dienoms pavalgiau...

– Apsieisiu, – atsiliepė Kukis.

Dar norėjo kažką pasakyti Gugis, bet patingėjo: juto, kad tingulys ėmė gaubti, vystyti jo kūną. Tingu buvo kalbėti, tingu pasijudinti, nos šaltis laižė jam pečius, kojas ir visą kūną...