Pamėgino vyrui papasakoti savo abejojimus, bet jis klausyti neklausė – nusigręžė piktas į sieną...

Kad sūnus turėtų Eleną vesti, kad ji būtų nebloga marti – jei šioji mintis ir būtų atklydusi į galvą, prasižioti apie tai vyrui būtų neišdrįsusi...

Rytojaus dieną sekmadienį, anksti atsikėlusi, pečių pakūrusi, paliko visus ūkio reikalus nelaimingosios Elenos globai ir nusiskubino bažnyčion išpažinties atlikti, „su geriausiu Dievuliu susitaikinti, už savo ir artimų žmonių kaltes atgailos padaryti“. Taip eidama galvojo, prisimindama vakar dienos įvykius, sudrumsčiusius pastovų namų ramumą...

Vai, stebėjosi vietinės davatkėlės Grigienės išpažintimi! Klūpaudamos šalia klausyklos, matė ir girdėjo, kad ji ilgai, labai ilgai pasakojo savo nuodėmes, su ašaromis, verkdama, kažką aiškino, kažkuo teisinosi, o kunigėlis pyko, nekantravo ir, pakeldamas balsą, barė...

Dar labiau nustebo, kai Žemaitukas, davęs Grigienei nuodėmių išrišimą, iškišo iš klausyklos galvą ir garsiai įsakė:

– Žiūrėk, kad man tuojau po mišių ateitai klebonijon. Girdi, nepamiršk...

Ir dar pirštu pagrasė...

Ir ėmė kuždėtis davatkos, ar tik nebus Grigienė kažką iš klebonijos pavogusi...

Išpažintį atlikus, Grigienė ilgai ir karštai meldėsi, klūpaudama pas panelės Švenčiausios altorių, paskui klupsčia apėjo visus Dievo „mūkos“ kelius.

Po mišių tuojau atsilankė klebonijoj. Žemaitukas gėrė arbatą. Jis pats, savo kunigiškom rankom, pripylė jai stiklinę ir liepė sėsti prie stalo. Nusigandusi tokios didelės garbės, neišdrįsdama už vieno su kunigu stalo sėdėti, ėmė atsisakinėti...

– Aš jau užkandau, tėveli...

– Na, na, – pabarė Žemaitukas. – Kad ir užkandai jau, šilta arbata šaltą dieną nepakenks...