Ant rytojaus eidami žmonės surado Gugį sušalusį. Jis gulėjo ant kūdros liūno vienmarškinis ir basas. Viršutiniai rūbai ir autai kabojo ant alksnio krūmo, o šalia gulėjo jo naginės....

II

Gugiui rodėsi, kad jis vos spėjo akis sumerkti, kai ji kažkas ėmė žadinti, paliesdamas ranka jo petį.

– Kelkis, jau metas eiti!..

Pravėrė skerdžius akis ir mato, kad šalia jo stovi nepažįstamas bernas, balta miline švarka apsitaisęs. Kelnės irgi tokio pat balto milelio, o kojos apautos naujomis raudonomis naginėmis.

– Kur metas eiti? Juk šiandien aš niekur nesirengiau eiti, – klausia Gugis.

– Argi nežinai, kur? – sako nepažįstamas bernas. – Reikia keliauti pas Dievą...

– O kur aš tą Dievą surasiu? – vis dar nesikeldamas klausia skerdžius. – Sako, jis kažkur danguje gyvena, o aš, berneli, nei žinoti nežinau, kur tasai į dangų kelias. Vėl ko gi aš ten pas Dievą eisiu, jei man iš jo nieko nereikia?

– Jau kad numirei, turi eiti, o kelią surasi. Štai, tau jį parodys tavo kaimynas Kukis.

– Aš jau numiriau, sakai? – nusistebėjo skerdžius ir net atsisėdo. – Bet kaip aš galėjau numirti, kad nesirgau ir esu visai sveikas.

– Taigi, kad nesirgęs numirei, ir dabar, štai, abu keliausite pas Dievą.

– Nieko, brolau, nepadarysi. Teks mums keliauti, – ramina jį Kukis. – Dviem vis ramiau ir drąsiau...

Skerdžius pakrapštė pakaušį...

– Na, numiriau, sakote, tai numiriau. Tebūna taip. Bet ko aš turiu pas Dievą keliauti, kad man ir čia gera.

– Kelkis, kelkis greičiau, – sako jam nepažįstamasis bernas. – Matai, numirei be išpažinties, be kunigo, ir kryžių esi pametęs...

– Taip, kažkur jį ganydamas pamečiau. Matyti, per krūmus lįsdamas užkabinau ir nutraukiau....

– Taigi, taigi!... Kai tik aš atsitolinsiu, tave gali apspisti velniai...

– Mm! Negerai... Velnių aš nemėgstu... Bet kas tu esi per vienas?

– Aš Dievo angelas... Kelkis greičiau, nes aš skubu.

– Matau, kad reikia keltis... Bet kad ne velniai, nieku būdu iš čia nesijudintau...

Vos tik atsistojo skerdžius, kai pajuto, kad ėmė skristi aukštyn, aukštyn ir lėkė, kaip paukštis, žemės kojomis neliesdamas...

Apsidairė ir pastebėjo, kad žemės jau niekur nei nematyti. Tik iš vienos pusės, net stenėdamas, skubinasi, kad neatsiliktų, Jonas Kukis, o iš kitos angelas.

– Tai gerai žengiame, – gėrisi skerdžius. – Ir jaunas būdamas aš taip greitai nebėginėjau.

– Aš čia jus paliksiu, – sako angelas. – Turiu pas kitus žmones dar skubėti Dievo valią pranešti. Štai, čia, matote, trys keliai: vienas dangun, kitas skaistyklon, trečias pragaran. Pasirinkite, kuris jums tinkamas.

Pasakęs tai, angelas sumosavo sparnus ir pranyko.

Gugis tik dabar pastebėjo, kad angelas turi sparnus.

Apsidairė abu vienu pasilikę ir mato, kad keliais, kurie veda skaistyklon ir pragaran, eina didžiausios minios – ir vyskupų, ir kunigų, ir ponų, ir šiaip jau visokių žmonelių ir moterų...

Keliu į dangų, kaip akimi užmesti, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio. Skerdžius tiesiog pasuko į tą kelią ir pasileido eiti.

– Žinai, ką, brolau, ar negeriau būtų ir mums pasukti skaistyklon? – stabdo jį Kukis.

– Kodel? – paklausė skerdžius net nesustodamas. – Ar aš kvailas, kad niekieno neverčiamas eitau ten, kur man, kaip žmonės sako, bus nevisai gerai.

– Žmonės, brolau, net vyskupai ir kunigai juo žengia, – skubėdamas paskui Gugį aiškinasi Kukis. – Jie, mat, daugiau nusimano... Ir mudu su jais eitume. Krūva vis geriau, negu dviem.

– Aš, žemėj gyvendamas, visuomet elgiausi, kaip man atrodė geriau, neatsižvelgdamas į žmones. Kodel dabar aš jų turiu paisyti?

– Visgi ne tiek būtų baisu, kaip dabar. Tepakentėtume truputį.

– Kvailas tu, broli, nors gyvas būdamas stateisi gudruoliu. Ko aš turiu bijoti, kad ir paties Dievulio, jei aš niekam pikto nesu daręs?

– Gal ir nesi daręs, to aš tau primesti negaliu. Betgi visi gerai žinojom, kad bažnyčion retai vaikščiodavai.

– Žinoma, retai, bet kaip aš galėjau dažniau vaikščioti, jei kas vasarą gyvulius ganydavau?

– Ir pasigerti mėgdavai. Mat, net mirei girtas būdamas, be kunigo, be išpažinties.

– Žinoma, gėriau, kai turėjau už ką arba kiti girdydavo. Bet aš ir gerdamas Dievulio neužmiršdavau... Taip Jam akysna ir pasakysiu.

– Taip, taip, taip... Bet nejaugi tu niekados kitiems, kurie geriau už tave gyvendavo, nepavydėdavai ?

– Kodel aš turėjau pavydėti, jei man buvo gera gyventi taip, kaip aš gyvenau.

– O valdžios miško tai jau nevogei, pasakysi?

– Ar aš žinau? Kai reikėdavo pirkią pakūrenti, žinoma, ėmiau, bet ar tai buvo vogimas, aš nežinau. Kodel miškas kažkokios valdžios, o ne mano? Ar valdžia, o ne Dievas jį augino, visų žmonių ir mano naudai?

– Nekalbėtai niekų! Kas svetima, tai vis svetima.

– Kas svetima? Aš tame miške užaugau ir visą amžių išgyvenau, o tosios valdžios niekados nesu nei matęs ir dabar nežinau, kas ji per viena. Gal žmonės tik melavo, kad yra kažkokia valdžia.

– Nemelavo, brolau, yra tokia valdžia, nors ir aš jos, kiek gyvas buvau, nesu matęs, kas ji per viena.

– Taigi, taigi. O ji mūsų mišką yra mačiusi? Kaip gi jai, o ne mums, galėjo priklausyti miškas, jei ji nėra jo net mačiusi?

– Gal gi tavo tiesa. Mišką ir aš vogdavau. Tai manai, kad del to mums nereikia bijoti?

– Nežinau, bet aš nebijau.

Kiek pasiėjo tylėdami. Jau ir žvaigždės buvo visai arti.

– Matai, aš netikėjau, kad žvaigždės tai dangaus langeliai. Dabar, matai, – parodė pirštu Kukis į žvaigždes.